Nuo seno manoma, kad medį prakalbinti gali tik tvirtos vyriškos rankos. Tačiau kas už moterį gali geriau atskleisti ąžuolo taurumą, pajusti liepos švelnumą? Jos rankų sušildytas medžio gabalas ima džiaugtis, mylėti, liūdėti… Tą byloja Liongino Šepkos konkursinės parodos dalyvių kūryba.
Meta iššūkį
Šiemetinė L.Šepkos konkursinė paroda jau 17-oji. Ir nė viena jų neapsiėjo be moterų.
Bene daugiausia kartų – net septynis – konkursinėje parodoje dalyvavo uteniškė Anelė Araminienė. Už sakralumą, dėmesį detalėms ši menininkė ne kartą buvo įvertinta specialiais prizais.
Rokiškio krašto muziejaus lankytojai turėjo progą pažinti elektrėniškės Vandos Umbrasienės, jonaviškės Janinos Listvinos, plungiškės Reginos Jonušienės kūrybą – jos dalyvavo penkiose parodose. Ne kartą Rokiškyje savo drožinius eksponavo plungiškė Rūta Kavaliauskienė, birštonietė Rimantė Butkuvė bei mažeikiškė Cecilija Mikulskienė. Komisiją savo darbais žavėjo ir šilalietės Liuda Kromelienė bei Vladislova Kinderienė, plungiškė Danutė Sūdžiuvienė, panevėžietė Dalia Šakalienė, jonaviškė Redita Narkevičienė bei Ineta Česnienė iš Kalvarijos.
Nuo vaikystės…
Nemažai kūrėjų moterų pelnė parodos prizus, o dvi – biržietė Vanda Briedienė ir plungiškė R.Kavaliauskienė – gavo prestižinę L.Šepkos premiją. Simboliška – abi menininkės dalyvavo pirmojoje L.Šepkos konkursinėje parodoje 1994 m.
Įkvėpimą biržietei V.Briedienei tąsyk suteikė senojo Lietuvos kaimo kasdienybė. Ji sugebėjo medyje perteikti artojo jėgą ir nuovargį, audėjos susikaupimą, kanklininkės svajas ir ilgesį, nerūpestingą aludarių linksmybę… Menininkės konkursinė drožinių kolekcija lengvumu, išbaigtumu, dėmesiu detalėms taip sužavėjo komisiją, kad ši skyrė kūrėjai nugalėtojos laurus.
Pažinti medį, atskleisti jo paslaptis kūrėja mokėsi nuo pat vaikystės. Jos tėvas po sunkių dienos darbų sėsdavo drožti šaukštų. Mažoji jo dukrelė imdavo į rankas peilį ir droždavo kartu su juo. Tėvas būsimąją menininkę ir tautodailininkę išmokė ir pinti, motina – nerti, austi, megzti. Nuo pat mažens mergaitė mėgo piešti bei tapyti.
Savo kūrybą – drožinius, mezginius, šiaudų rankdarbius, tapybą – menininkė eksponavo personalinėse parodose, pelnė tautodailininkų ir kritikų pripažinimą.
Meilę menui ir kūrybai p. Briedienė įskiepijo ir savo vaikams: du jos sūnūs – tautodailininkai.
Po sėkmingo debiuto kūrėja dar keturissyk dalyvavo L.Šepkos konkursinėje parodoje. Paskutinį kartą į Rokiškio krašto muziejų savo darbus ji atvežė 2003 m. Po dvejų metų menininkė iškeliavo amžinybėn…
Netikėta
O štai kita L.Šepkos premijos laureatė plungiškė R.Kavaliauskienė su drožyba susipažino netikėtai ir medį jaukino ne vienerius metus…
Rokiškio kraštas šiai menininkei nesvetimas: ji gimė Kaišiadoryse, tačiau vaikystę praleido mūsų mieste. Čia ji baigė tuometinę E.Tičkaus vidurinę mokyklą (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija), čia atsiskleidė būsimosios kūrėjos meniniai gebėjimai. “Kūryba mane traukė nuo pat vaikystės. Ypač mėgau piešti”, – “Gimtajam Rokiškiui” pasakojo p. Kavaliauskienė.
Šis pomėgis lėmė ir pašnekovės profesiją: baigusi vidurinę mokyklą ji pasirinko studijas Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). “Mano profesija – mažų suvenyrų kūryba. Pamaniau, kursiu dailius darbelius iš gintaro. Tik pradėjusi studijuoti sužinojau, jog teks imtis drožybos. Iki tol nė minties neturėjau kada nors į rankas paimti kaltą”, – pasakojo menininkė.
Technikume medžio meninio apdirbimo paslapčių mokėsi ir dvi p. Kavaliauskienės kurso draugės. Jos taip ir nepamilo drožybos, o baigusios studijas pasirinko kitas profesijas.
R.Kavaliauskienė buvo kantri: sukandusi dantis ji bandė suprasti ir pajausti medį… “Negaliu sakyti, kad iš karto pamilau drožybą. Medį jaukinausi kelerius metus, o jis jaukinosi mane”, – prisipažino menininkė.
Pirmųjų savo kūrinių pašnekovė nė nebepamena. “Daug užduočių mums skirdavo technikumo dėstytojai. Ne visos jos buvo man mielos, ne visos gerai pavyko…” – sakė drožėja.
Technikume ji išmoko ne tik atskleisti savitą medžio grožį, bet ir tinkamai jį padabinti, parinkti jam spalvas, atrasti geriausią dažų sudėtį… “Medis nepakenčia ryškių, rėkiančių spalvų. Labiausiai jam tinka švelnūs tonai, vadinamosios žemės spalvos. Tokios būdingos senajai lietuvių medinei skulptūrai. Kartais medis geriausiai atrodo nė nedažytas: tada atsiskleidžia jo saviti raštai ir faktūra”, – sakė menininkė R.Kavaliauskienė.
Gyvybės medis
1975 m. jaunoji specialistė gavo paskyrimą dirbti Plungėje, liaudies meno gaminių susivienijime “Minija”. “Ten iš medžio kūriau masinės gamybos etalonus: mano dirbinius vėliau atkartodavo kiti drožėjai. Taigi pats gyvenimas mane išmokė pažinti medį, ir aš tuo džiaugiuosi”, – pasakojo ji.
Kūrėja nenori drožėjo amato priskirti nei vyrams, nei moterims. “Kol medį kirviu kapoju, šis darbas atrodo vyriškas. O kai pradedu skulptūros veidelį drožinėti, tuomet, sakyčiau, – moteriškas”, – mano pašnekovė.
Menininkės širdžiai mieliausia – liepa. Ji p. Kavaliauskienę žavi savo sakralumu. “Kiekviena tauta turi savitą pasaulio vaizdinį – gyvybės medį. Lietuviams tai – liepa. Jos lopšyje sūpuojamas kūdikis. Jos žiedai ir medus – maistas ir vaistas. Iš šio medžio karnų lietuviai pynė vyžas. O šviežia liepos mediena kvepia ypatingai – namais ir jaukumu”, – pasakojo kūrėja.
Menininkės manymu, liepa – idealus medis drožybai: dvasingas, elastingas, paslankus. “Liepa turi savitos moteriškos energijos. Bandžiau ir ąžuolą prakalbinti. Supratau – jis taurus, bet vyriškas medis”, – sakė p. Kavaliauskienė.
Drožėjos kūriniai – angelai, šventieji, nykštukai, moterys, senieji lietuvių pagonių dievai… Jie mieli, švelnūs, jaukūs, emocingi: jų veidai spinduliuoja nuostaba, džiaugsmu, liūdesiu… “Stengiuosi kiekvieną kūrinį sudvasinti. Į jį įdedu visą širdį ir energiją. Noriu, kad angelas taptų artimas jį įsigijusiam žmogui”, – sakė menininkė.
R.Kavaliauskienės kūriniai gimsta be išankstinių eskizų. “Braižau tik būsimų drožinių grubius apmatus. Smulkesnių detalių nė neplanuoju, nes, žinau, man vis tiek nepavyks tiksliai atkartoti piešinio. Drožiant kūrinys akyse keičiasi: medis diktuoja detales, skleidžia emocijas”, – sakė menininkė.
Ant virtuvinio stalo
Ilgus metus drožyba menininkei buvo ne tik širdžiai mielas darbas, bet ir laisvalaikis. Pirmosios jos dirbtuvės – Plungės penkiaaukščio virtuvė. Čia ant klibančio stalo gimė pirmieji p. Kavaliauskienės angelai, šventieji ir nykštukai. O jos namiškiai susitaikė su tuo, kad jų namų virtuvė kvepia ne tik pyragais, bet ir medžiu, sakais bei drožlėmis…
“Kokia gi ten kūryba, kai pro virtuvės langą matyti tik gretimo daugiabučio langai… Stalas girgžda, aplink jį skiedros barstosi”, – tuos laikus prisiminė menininkė.
Kūrybinis įkvėpimas, anot pašnekovės, ją aplanko tik tyloje ir vienatvėje. “Drožyba – gyvenimo būdas. Kurdamas žmogus turi likti vienas, pats su savimi. Toli nuo žmonių šurmulio, draugų ir bičiulių”, – sakė p. Kavaliauskienė. Jos vienatvės metas, priklausomai nuo kūrinio dydžio, trunka kelias dienas arba savaites.
“Kuo daugiau dirbama, tuo daugiau patirties įgyjama, tuo dažniau įkvėpimas aplanko”, – įsitikinusi menininkė.
Menininkų kalvė
Šiandien R.Kavaliauskienės langai žvelgia į Platelių ežerą, mėlynuojančius miškų tolius ir ramybe alsuojančius Siberijos pelkynus – Žemaitijos telmologinį draustinį.
“Plateliai – Žemaitijos drožėjų meka. Čia menininkų daugiau nei Plungėje ar Telšiuose”, – sakė p. Kavaliauskienė. Juos vilioja nuostabi krašto gamta, nepaprasta šių vietų tyla ir ramybė.
Menininkė Plateliuose apsigyveno prieš penkerius metus. Jaukioje sodyboje yra erdvios dirbtuvės: angelai, šventieji, nykštukai gimsta nebe ant virtuvinio, bet ant didžiulio amatininko darbastalio, o pro langą matyti nebe kaimyninis daugiabutis, o laukų peizažai.
Menininkė nereikli kūrybinei aplinkai ir įrankiams: ne nuo jų gausos priklauso kūrinio vertė. “Aš – kaip L.Šepka: galėčiau drožti nors ir vinimi”, – juokavo ji.
Pažino kūrybą
Ką menininkei R.Kavaliauskienei reiškia dievdirbio L.Šepkos kūryba? “Jis – visų Lietuvos drožėjų mokytojas. Iš jo semiuosi įkvėpimo. Sunku suvokti, kaip jis primityviomis priemonėmis – peiliu ir kalteliu – sukūrė tokius dvasingus darbus. Ar kada nors Lietuvoje beatsiras L.Šepkai prilygstantis kūrėjas?” – kalbėjo p. Kavaliauskienė.
Pašnekovė ne kartą lankėsi Rokiškio krašto muziejaus L.Šepkos ekspozicijos salėse. “Traukia čia sugrįžti. Nesvetimas man šis kraštas… Gal dėl to ir susigundžiau išbandyti jėgas L.Šepkos konkursinėje parodoje. Norėjau kitų šalies drožėjų kūrybą pažinti, o ir savo darbus jiems parodyti”, – pasakojo menininkė.
Pašnekovė prisipažino specialiai šiam konkursui kolekcijų nekūrusi. Menininkas neturi taikytis prie įvairių konkursų sąlygų. Neįspraustam į rėmus jam pavyksta sukurti brandžius kūrinius, o pripažinimas ateina savaime…
Taip 2003 m. nutiko ir p. Kavaliauskienei. Iki tol ji buvo dalyvavusi trijose L.Šepkos konkursinėse parodose. Ketvirtajai, pačiai sėkmingiausiai, kūrėja pateikė angelus – širdžiai mieliausius kūrinius.
Štai dangiškasis sargas marga lopuota rudine moja į kelionę. Miško dvasia, apsupta paukščių, groja lumzdeliu. Pavasario angelo delnuose – paukštis, sparnais apglėbęs savąjį lizdą, o rudens dvasia – raudonų šermukšnių kekėmis vainikuota. Vaikystės angelas – basakojis, raštuotu paltuku, su mokykliniu portfeliu rankoje, o jo delne nutūpęs šepkiškasis paukštis…
Įprasta vaga
Šalies drožėjams L.Šepkos premija – prestižas. Ar ji pakeitė menininkės R.Kavaliauskienės gyvenimą bei kūrybą? “L.Šepkos konkursinės parodos laureatės vardas svarbus ne man, o mano kūryba besidomintiems žmonėms. Tai – garbingas įrašas menininko biografijoje. Mano kūryba ir toliau plaukia sava, įprasta, vaga”, – sakė p. Kavaliauskienė.
Pašnekovė save vadina laisva menininke ir dabar kūrybai skiria visą savo laiką. Jos sukurti angelai, parimę rūpintojėliai saugo lietuvių, vokiečių, prancūzų, italų, švedų, kanadiečių, amerikiečių namus. Daug jos kūrinių, švelniai vadinamų “medinukais”, pasklido po įvairias parodas ir privačias kolekcijas.
Ar kūrėja dar žada juos teikti L.Šepkos konkursinėms parodoms? “Mielai jose dalyvaučiau, jei kas atvežtų mano darbus į Rokiškį”, – sakė p. Kavaliauskienė.
Lina DŪDAITĖ
