Kokią ateitį laikas ir šalies valdžia rengia neobaroko stiliaus Onuškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai? Viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje, valstybės saugoma, įtraukta į kultūros paveldo sąrašą, tręšta daug sparčiau, nei žengiami realūs žingsniai jai išsaugoti.
Ypatinga konstrukcija
Medinė bažnyčia, pastatyta 1774 m. Onos ir Konstantino Kaminskų lėšomis, yra vienas seniausių ir vertingiausių baroko stiliaus sakralinių objektų Lietuvoje. Architektūros specialistai maldos namų dekoravime ir puošyboje įžvelgia ir neobaroko stilių. Bažnyčia rekonstruota 1908 m., o XX a. antroje pusėje keliskart remontuota.
Lotyniškojo kryžiaus pavidalo plano, be piliorių, dvibokštė tašytų medžio rąstų bažnyčia pastatyta ant akmeninių pamatų, medinės pastato konstrukcijos sumontuotos senoviniu būdu: panaudotos medinės vinys ir sunėrimai be geležies. Iš lauko ji apkalta vertikaliomis lentomis, o fasadų durų angos – mediniais apvadais ir karnizėliais.
Labai įvairios šventovės stogo konstrukcijos: centrinės dalies ir zakristijų stogas – dvišlaitis, bokštai baigiasi keturšlaitėmis piramidėmis. Dėl labai įvairios pastato konstrukcijos čia yra ir daugiašlaičių bei trišlaičių stogų su ornamentuotais kryžiais (tai apsidžių ir transepto iškyšų piramidžių stogai).
Iki šiol architektus labai stebina šios šventovės ypatinga konstrukcija: viduje – jokių piliorių ir atramų, besiremiančių į lubas. Čia jas laiko pastogėje medinėmis vinimis sukalti medžio nėriniai.
Lubose yra keturios rozetės. Jos pertapytos praėjusio amžiaus pabaigoje. 1880 m. Onuškyje sielovadai vadovavo kun. Vincentas Smilgevičius. Jo rūpesčiu buvo ištinkuotas ir išbaltintas bažnyčios vidus. Todėl iš vidaus maldos namai atrodo ne mediniai, o mūriniai, aukšti ir erdvūs. Apatinė sienų dalis (apie du metrus į aukštį), iškalta lentomis, jos nudažytos kavos spalva.
Šventovės išskirtinumą pabrėžia to meto statiniams neįprastai dideli (2,5×1 m) langai, suteikiantys bažnyčiai erdvės ir pastato naujumo įspūdį. Iš dviejų pusių yra zakristijos, vienos jų sienos naujai išmūrytos 1959 m.
Puošyboje – barokas
Bažnyčios viduje – daug medinės ornamentikos ir baroko stiliaus skulptūrų. Ryškiai akcentuota vargonų choro medinė ažūrinė tvorelė su mediniu profiliuotu ranktūriu. Šios detalės atkartotos ir presbiterijoje. Ją juosia ažūrinė medinė tvorelė su dvivėriais varteliais ir mediniu profiliuotu ranktūriu.
Šventovėje yra trys altoriai. Apie 1892 m. kunigo V.Smilgevičiaus rūpesčiu pašalinti seni lentynų altoriai, vietoj jų pastatyti nauji, baroko stiliaus mediniai, puošti skulptūromis ir medžio raižiniais. Didįjį altorių nupirko Komarai, jo centre – žmogaus aukščio labai išraiškinga medinė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, su paveikslu ir dviem mediniais angeliukais.
Du šoniniai altoriai pastatyti parapijiečių lėšomis.
Šoninis kairysis – Šv. Jurgio su šv. Jurgio ir šv. Antano paveikslais ir dviem skulptūromis. Šį altorių meistravo onuškietis meistras Bulovas.
Dešinysis šoninis – Švč. Mergelės Marijos su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Juozapo paveikslais bei dviem skulptūromis. Jos labai išraiškingos, šventųjų orumą ar besišypsančius, putlius kūdikius primenančių angelų veiduose, rankų judesiuose atspindėtos gyvo žmogaus nuotaikos. Daug kam net sunku patikėti, kad jos – iš medžio.
Altoriai ryškiai ornamentuoti, daug puošybos detalių: žmogaus ir gyvūnų dydį atkartojančių spalvingų skulptūrų, medžio sakralinių raižinių. Pastarieji nudažyti aukso spalva. Visa tai suteikia prabangos bei natūralumo įspūdį.
Sakykla atspindi dangaus ir žemės stichijas
Kada pastatyta itin gausiai detalėmis išgražinta sakykla, tikslių duomenų nėra. Jos papėdės ornamentai ir vargonų puošyba sutampa. Ant išpūstų sakyklos kampų yra apokaliptinės evangelistikų galvos. Sakyklos dangčio apačioje – balandis iškeltais sparnais – Šv. Dvasia. Pati sakykla – tarsi baldakimas su apsiaustu. Virš dangčio, priekinėse kertėse, sėdi pora angeliukų, rodančių pirštais aukštyn, kur ant lengvai pakelto Žemės rutulio yra šv. Mykolo statula su pasvirusiomis svarstyklėmis. Užpakaliniuose sakyklos kampuose stovi navos, iš kurių veržiasi ugnis.
Mediniai puošti krėslai, kuriuose klausomasi išpažinties (klausyklos), su stogeliais, nudažyti rudai. Tokie pat krėslai ir prie didžiojo altoriaus.
Likimas – ant svarstyklių
Bažnyčios archyve rasta įrašų, kad pirmoji bažnyčia Onuškio miestelyje ant aukščiausio kalno buvo pastatyta 1600 m. pradžioje Mlečkienės ir Ukmergės seniūno Rajecko rūpesčiu. Dėl karų ir 1707-1708 m. bado bei maro Onuškis neteko kunigo, be šeimininko likusi ir laiko veikiama šiaudais dengta medinė pirmoji bažnyčia sukrypo ir sunyko.
Dabartinės, trečią šimtmetį beveik įpusėjusios medinės šventovės likimas – ant svarstyklių. Sunkaus statinio pamatai smenga, rąstai tręšta, viduje pavojingai trupa tinkas. Vertingą paveldo objektą gamta kasmet vis stipriau marina, o šalies valdžia, įsipareigojusi šį medinės architektūros turtą išsaugoti, leidžia jam tyliai merdėti.
Prieš keletą metų buvo imtasi tam tikrų žygių: nuspręsta atlikti bažnyčios žvalgymo ir jautriausių jos vietų ženklinimo darbus. Vien ši procedūra įvertinta per 30 tūkst. Lt. Juodupės parapijos klebonas Saulius Keras, aptarnaujantis Onuškio bažnyčią, sakė, jog ši suma – tik lašas brangiame seniausios Lietuvos medinės šventovės išsaugojimo procese. Vien restauravimo dokumentų ir projekto procedūros gali kainuoti per 100 tūkst. Lt.
Onuškietis, bažnyčios zakristijonas Romualdas Muralis šventovės ateitį mato liūdną: „Netikiu, kad šita valdžia norėtų rūpintis bažnyčios išsaugojimu.“ Pasak jo, nors maldos namai valstybės saugomi, panašu, jog politikai laukia, kol seniausią medinę Lietuvos bažnyčią nugalės laikas…
„Būtų labai gaila, jei bažnyčiai leistų sunykti. Juk tiek dešimtmečių ji saugota, remontuota“, – sentimentų maldos namams neslėpė Onuškio kultūros centro administratorė Elena Blažienė, iš senų žmonių ir istorijos šaltinių surinkusi išsamią šventovės istoriją.
Aldona MINKEVIČIENĖ
