Degeniuose (Kazliškio sen.) gyvenantis Venecijus Jočys žinomas ne tik kaip Liongino Šepkos premijos laureatas, bet ir kaip visuomenės sukurtoms normoms nepaklūstanti gaivališka asmenybė, kuriai dažnas lipina „keistuolio“ etiketę. Pastaruoju metu kūrėjo nekankina drožimo priepuoliai. Visas jėgas jis atiduoda paskutiniam, kaip pats juokauja, savo kūriniui – mediniams rūmams. Juos savo rankomis vidury miškų pastatė žmonai Eglei. Ši neeilinė moteris – pagonių žynė – neretai tampa „vertėja“ tarp menininko ir jo kūryba besidominčių tautiečių…
Reikia važiuoti ilgam
Eglės kol kas nėra. Venecijaus dar niekas švelniai neprašo persirengti gražesniais rūbais.
Pokalbį pradedame horoskopų „Gimtajame…“ skaitymu – tai gal ir nerimtai vertinamas, bet būtinas dienos ritualas. Žiūrėdamas į savąjį, drožėjas cituoja – „šiandien iš jo bus išgauta paslaptis“ – ir jau iškart šelmiškai šypsosi. Suprask, tylės, nesileis išprovokuojamas jokių klausimų.
Norint sužinoti bent menkiausią kūrybinių paslapčių detalę, pas Venecijų reikia važiuoti atvira širdimi, nustūmus į šalį buities problemas, kažkieno primestas taisykles ir, svarbiausia, ilgam. Be to, nekalbėti apie verslą, pinigus, orą, nesidomėti, kokius prizus pelnė, kokie ateities planai, kūrybinis braižas ar „stilistinė formų įvairovė“. Tuomet Degeniuose, originalių, širdim kurtų medinių skulptūrų įrėmintoje erdvėje, junti, kaip išsitrina laikas ir kiti žmonėms svarbūs parametrai.
Visus paklausimus lydi ilgos Venecijaus pauzės, po kurių kartais irgi tęsiasi tyla – apsuka ratą aplink pašnekovą, nuskina čia pat augančių lauko gėlių, merkia jas tiesiai į vyną, užsidega cigaretę, mąsto, pacituoja Hamleto monologą… „Norint daugiau pasakyti, reikia daugiau tylėti“, – nekart filosofine išmintimi yra dalijęsis kūrėjas. Žemiškos kalbos jį kankina – muša iš vėžių, drumsčia dvasios ramybę, verčia prie kažko taikytis. Todėl ir visokie plenerai, sąjungos jam „rakom“ stovi“. Yra minėjęs, kad ten „viskas dėl pinigų ir nėra jokio meno“. Bet kokioje parodoje, kokio lygio ji bebūtų, jam gražiausios paties skulptūros. „Todėl, kad aš jas dariau“, – yra prisipažinęs drožėjas, įvairiausių specialistų ir tyrinėtojų neretai lyginamas su Šepka. Tačiau garsusis dievdirbys jam – joks autoritetas. O ir į rimtas specialistų kalbas apie savo kūrybą Venecijus žiūri ironiškai, patarimai jam – nė motais, vis tiek kuria savaip.
Gyvenimas, vertas knygos
Venecijaus gyvenimas jau ne vieną dešimtmetį susijęs su drožyba. „O ką man daugiau daryt?“ – svarsto pašnekovas. Nors „visą „vieką“ telefonistu pradirbo, šiandien net telefono neturi – jam nereikia. Ir be jo žinomas. Net nepasversi, kuo labiau – drožiniais ar nenuspėjamais poelgiais (tiesa, šiandien apie ekscentriškus menininko žingsnius neišgirsi, jis ramus). Ir viena, ir kita liudija kambario sienos, nukabinėtos namus lankiusių įžymybių fotografijomis, laikraščių iškarpomis. Skaitai lyg metraštį – kaip pjovė medžius svetimoje sodyboje, padegė kluoną norėdamas apšviesti šalį stojimo į Europos Sąjungą proga, buvo įsimylėjęs režisierę Janiną Lapinskaitę, vaidino seriale, buvo paliktas žmonos, o po depresijos metų vienatvę išgydė kita moteris. Iki jos Venecijus „nematydavo ateities“, tik droždavo ir droždavo, nė negalvodamas, ką parduoti ar naudingai investuoti. Žodžiu, gyvenimas, vertas knygos. Žmona irgi tuo neabejoja, vis planuoja užsirašinėti Venecijaus mintis. „Jos kartais tiesiog pasipila netikėtai po ilgos tylos, svečiams išsiskirsčius. Tiek visokių dalykų…“ – neslepia Eglė.
Turi kažkas trenkti
Venecijaus klausinėti apie drožybos pradžią – net nėra prasmės. Na, pradinėse klasėse padarė švilpynę. Ankstesniuose pokalbiuose yra sakęs, kad žmogui turi „kas nors trenkti“, kad pradėtų kurti. Po „pirmo trinktelėjimo“ – armijos – jis pradėjo drožti šaukštus, paskui – raižyti, tik vėliau ėmėsi kompozicijų. Tikroji Venecijaus specialybė – ryšių ir radijo specialistas, tačiau šioje srityje dirbo neilgai, „nepasivijo technologijų“. Nusipirkęs namą Degeniuose, ragavo ir ūkininko duonos. O į L. Šepkos konkursą Rokiškio krašto muziejuje 1997–aisiais pateko po to, kai jo „bulvonai“ buvo atrinkti Kazliškyje per tautodailininkų parodą. Nesididžiuoja tuo, kad prakartėlių konkurse laimėjo Europos Parlamento premiją, o 1999–aisiais jam įteikta L. Šepkos premija. Kuklinasi, esą davę, matyt, iš mandagumo, kad jis – rokiškėnas. Ilgą laiką mūsų rajone jis ir buvo vienintelis šios premijos laureatas.
Rūpintojėlių nebuvo
Venecijus parodoms specialiai niekada nekūrė. Jei sugalvoja, kad dalyvaus, tiesiog surenka tai, ką turi. Ir niekad nedrožia „jokių rūpintojėlių“. Žinovai pastebi, jog meno pasaulyje V. Jočys tuo ir išskirtinis, kad jo „drožiniai nužengę iš gyvenimo“ – konkretūs mylimiausi žmonės ar situacijos. Jos ankstesniais metais gimdavo priepuoliais, dažniausiai žiemos naktimis, liūdesiui ar kitai emocijai pagavus. Buvo laikas, kai pagrindinio personažo vietą užėmė pirmoji žmona Nijolė, paskui ją pakeitė režisierė J. Lapinskaitė. Drožė ir žurnalistus. Pavyzdžiui, Skirmantą Pabedinską. Suprantama, neįprastai – gulintį karste. Ir save, tupintį ant klozeto, yra įamžinęs. Pristatant šį darbą parodoje, tiesa, kilo prieštaringų diskusijų su muziejininkais, bet buvo surastas kompromisas ir darbas tiesiog pavadintas „Be tabu“. O pastaraisiais metais mylimų herojų ratas sumažėjo – medyje įkūnyta ir kiekvieną namų kertę dažniausiai puošia antroji žmona Eglė.
Gyventi nenuobodu
Eglei nenuobodu ir gera gyventi su Venecijumi. Nors jie abu egocentrikai, individualybės, tačiau kartu kuria nepaaiškinamą harmoniją, kurios skleidžiama šviesa apgaubia ir svečius.
Jei žmona vyro ko nors prašo, jis paprastai apsimeta, kad negirdi. Toks katinas, kuris vaikšto vienas. Užtat beveik ir nesibara. Rašinio herojus, nors ir neturi nuolatinio uždarbio, socialinių garantijų, tačiau namuose viską padaro. Nėra, ko nemokėtų. Štai aptiko senų siūlų – kojinių šeimai primezgė. Net pečiais trauko sužinojęs, kad ne visos dailiosios lyties atstovės tai moka.
Eglė yra sakiusi: jai nepatinka, kai Venecijus viešumoje – laikraščiuose ar televizijoje – pateikiamas kaip „visiškas kaimietis“. Moteriai svarbesnės atrodo paviršutiniška akimi nepastebimos vyro savybės: jautrumas, sugebėjimas matyti svarbius dalykus ten, kur kitam nepažįstama teritorija. „Jis klausosi klasikos, džiazo. Ir retą žmogų prisileidžia“, – sako moteris, progai pasitaikius vis apipildama savo žmogų komplimentais ir gindama nuo bet kokių nedraugiškų interpretacijų.
Žurnalistai nekalba apie guolius
Venecijus „žvaigžde“ savęs nelaiko, nė kiek netrokšta būti dėmesio centre, o nuo ekskursantų kartais net pasislepia, palikdamas pasakoti apie drožinius žmonai. Tai kodėl žinoma režisierė statė apie jį filmą? Paprašyta išrinkti vienintelį žodį, kodėl įvairius tarptautinius apdovanojimus vėliau pelniusiai juostai „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ pasirinko menininką iš Degenių, režisierė J. Lapinskaitė laikraščiui yra sakiusi: „Įdomus.“ O pats herojus mano, kad atsitiktinumui lėmus jis herojumi tapo todėl, kad nėra normalus. „Juk tie elfai, liliputai, kuriuos ji filmuoja, irgi nėra kaip visi. Ir aš pakliuvau tarp tokių“, – kiek liūdnokai statant filmą kalbėjęs Venecijus. Be to, kad ir kaip „dūšios“ atskleisti kartais nesinori, jam patinka kalbėtis su žurnalistais. „Nes jie nekalba apie guolius ir apie tai, kad ilgai nelyja“, – viename iš daugelio jo pokalbių su „Gimtuoju…“ kartą išsidavė rašinio herojus.
Viskas kitaip
Šviesus namas ant senos fermos pamatų – kelerių paskutinių metų drožėjo darbas. Jame kvepia medžiu. Ir viskas – nuo sienų iki baldų – sukurta Venecijaus rankomis. Rūmais vadinamą kūrinį saugo du apuokai, ant laiptų – erelio skulptūra, langus puošia mediniai paukščiai, kitur – Eglė pagoniškais rūbais. Net kregždutes, kurios čia per statybas buvo susisukusios lizdelį, medyje įkūnijo. Pakeliui į antrą aukštą – bareljefas. „Tai kažkas nauja jo kūryboje“, – tęsia ekskursiją po jaukius namus Eglė. Juose, kiekviename kampelyje, justi šiluma ir aura, traukianti čia jaunus ir vyresnius.
Degeniuose apskritai viskas kitaip. Jei žmonės skelbia „Piktas šuo“, tai čia, mediniame bareljefe, išskaptuota „Geras šuo“. O Lietuvos turtuolių nusavintas užrašas „Saugoma teritorija“ šiuose namuose transformuojasi į „Nesaugomą teritoriją“ su viską matančia Dievo akim. Tik įkvėpimo Dievas, Venecijaus supratimu, neduoda. „Nebent vynas“, – šypsosi ir prisipažįsta, kad mažų skulptūrų bent jau šiandien nedrožia, jaučiasi tiek visko jau sukūręs. Vis dažniau atsiranda didesni drožiniai.
Reda MILAKNIENĖ
