Kas besuskaičiuos, kiek kryžių mūsų krašte? Jie – svarbiausių šeimos, kaimo ir tautos istorinių įvykių paminklai. Deja, šį tautos meno ir atminties paveldą negailestingai niokoja laikas ir istorinės audros.
Nematerialusis pasaulio paveldas
Kryždirbystė – unikali mūsų tautos tradicija. Lietuva, kaip nė viena kita pasaulio šalis, jau daug šimtmečių puoselėja išskirtinai gražią ir prasmingą kryžių statymo tradiciją. Ją 2001 m. UNESCO įtraukė į nematerialiųjų pasaulio paveldo objektų sąrašą. „Nė viena mūsų liaudies meno šaka nėra taip paplitusi po visą Lietuvą kaip mediniai kryžiai“, – teigė tarpukario menotyrininkas Paulius Galaunė. Jis pabrėžia, kad jų statymo tradicija sutampa su etnografine Lietuvos riba. „Nekristų mūsų mediniai kryžiai taip į akis svetimšaliams, neverstų domėtis ir taip gražia vadinti Lietuvą, jei jie, tie mūsų mediniai kryžiai, tebūtų tik paprastos krikščioniško kryžiaus formos. Visos domėjimosi priežastys glūdi mūsų medinių kryžių be galo turtingose ypatingose meninėse formose ir nepaprasto originališkumo garsėjime, kuris ne kartą ir ne vienam gali priminti net tolimųjų rytų architektūrines formas, arba, apskritai, kažin ką nepaprastą, kur kitur už Lietuvos sienų nematytą. Dar ryškiau kalbant, mūsų mediniai kryžiai yra turtingi be galo savotiška menine gražbylyste, vaizdžiai kalbančia apie lietuvių tautos gilią praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidujinį pasipasakojimą“, – teigė P.Galaunė (kalba netaisyta – aut. past.).
Pirmieji istoriniai šaltiniai apie kryžių statymą pakelėse užsimena jau XVI a. pradžioje. O štai po trijų šimtų metų šis reiškinys jau buvo taip paplitęs, kad carinė valdžia, po 1831 m. sukilimo rusindama kraštą ir naikindama katalikybę, jau 1845 m. juos statyti uždraudė. Draudimas negaliojo tik kapinių kryžiams. Tačiau, anot garsaus etnologo Vacio Miliaus, lietuviai įsigudrino draudimus apeiti: caro valdininkus įkalbėdavo maldavimais, o gobšiuosius tiesiog papirkdavo. Po 1863 m. sukilimo draudimą pakartojo ir generalgubernatorius Muravjovas. Mat žiauriai numalšinus sukilimą, slapta ant atokesnių kalvelių jie buvo statomi žuvusiems laisvės kovotojams atminti. Beje, generalgubernatorius uždraudė taisyti ir jau pastatytus kryžius.
Draudimas galiojo iki 1878 m., jį atšaukė caras Aleksandras II.
XIX a. pabaigoje ėmė plisti metaliniai, itin patvarūs ir ilgaamžiai kryžiai. 1895 m. juos Kauno gubernatorius Klingenbergas uždraudė statyti, todėl kaimų sodybų darželiuose ir pakelėse vėl ėmė į dangų stiebtis lietuviškieji mediniai tautos tikėjimo, kančių ir netekčių liudininkai.
Deja, ir vėl istorijos vėjai nepagailėjo lietuviškųjų medinių kryžių: pokario metais jie buvo negailestingai naikinami. Aukštaitiškieji kryžiai itin aukšti, todėl senovės paveldo mylėtojai tesugebėjo nuo sunaikinimo apsaugoti tik jų dalis, dažniausiai skulptūras.
Kryžių statymo tradicija ir ypatumai
Etnologas V.Milius kryžių statymo priežastis grupuoja taip: susiję su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla bei atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, ypač tautos išgyventais istorinių lūžių metais.
Menotyrininko Antano Stravinsko teigimu, kryžius įkūnija tris didžiąsias krikščionybės vertybes: tikėjimą, viltį ir meilę
Pagal formą ir puošybą kryžiai skirstomi į kelias grupes. Bene labiausiai paplitę Aukštaitijoje daugiausia augaliniais ornamentais puošti aukšti mediniai kryžminiai kryžiai. Kitai grupei priskiriami turintys šalia koplytėlę. Trečiajai grupei priklauso padabintieji karūnomis arba sauliniai kryžiai, ketvirtajai – turintys nukryžiavimo įnagius ir priemones (kopėčias, ietis, plaktukus), o patiems svarbiausiems, lūžiniams įvykiams – karams, marams ar kitoms didelėms nelaimėms – atminti buvo statomi keliakryžmiai kryžiai. Dažniausiai dvikryžmiai: pirmojoje, žemutinėje, kryžmoje buvo tvirtinamas krucifiksas, antrojoje – Apvaizdos akis.
Menotyrininkas A.Stravinskas teigia, kad aukštaitiškieji kryžiai yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). „Greta palyginti kuklių šio krašto pastatų, baldų ir namų apyvokos daiktų savo puošnumu išsiskiria kryžiai. Ypač mėgstama dabinti jo stiebą ir kryžmos centrą. Kai kur spindulių gausumas, turtingumas nustelbia net pačią kryžmą“, – teigia jis straipsnyje „Aukštaitijos kryžiai“.
Rokiškio krašto paveldas
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pasakojo, kad dešimtis gražiausių mūsų krašto kryžių nuotraukų saugoma muziejaus fonduose. Kryžius fotografavo ir menotyrininkai, etnografai, ir muziejininkai pačių rengtų ekspedicijų metu. Štai 2004 m. jie aplankė gausybę veikiančių ir jau uždarytų senųjų rajono kapinių, bažnyčių šventorių. Anot muziejininkų, daugiausia išlikusių kryžių yra Kamajų, Salų, Jūžintų ir Pandėlio apylinkėse. Užfiksuoti medinį paveldą ypač svarbu, nes jį negailestingai naikina laikas ir nepalankios oro sąlygos.
Vienas pirmųjų šalies ir mūsų rajono kryžius ėmė piešti dailininkas Alfredas Romeris (1832-1897). Daugiausia jis įamžino Kriaunų krašto paveldo.
Svarbą fiksuoti mūsų krašto medinius kryžius bene pirmasis suvokė Rokiškio grafas Jonas Aleksandras Pšezdzieckis. „Matydamas nykstantį šį bei kitus liaudies meno kūrinius ir norėdamas juos palikti ateities kartoms, jis pasikvietė Pranciškų Kšyvdą-Polkovskį“, – pasakojo M.Mieliauskienė. Dailininkas aplankė daugiau kaip 100 Aukštaitijos kaimų. Vien tik Rokiškio kapinėse jis nupiešė dvi dešimtis senųjų antkapinių kryžių bei paminklų.
P.Kšyvda-Polkovskis bandė juos klasifikuoti, rinko duomenis apie jų pastatymo intencijas. Grafo dėka ir lėšomis 1909 m. Krokuvoje (Lenkija) buvo išleistas dailininko albumas „Kryžiai Lietuvoje“.
Vertingų senųjų kryžių fotografijų yra ir kolekciniuose Balio Buračo rinkiniuose. Jis Rokiškio krašto kryžius fotografavo XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Šio kraštotyrininko fotografijų kolekciją saugo obelietis muziejininkas Andrius Dručkus. Nuotraukose užfiksuoti darbai atspindi būdingiausius mūsų krašto medinių kryžių bruožus: jie gausiai ornamentuoti puošniomis ažūrinėmis detalėmis, puošti augaliniais bei geometriniais puslankių, apskritimų motyvais.
Tokia pat puošyba – preciziški gėlių ornamentai, geometriniai motyvai, dailus drožinėtas stogelis – užfiksuota ir K.Dabriagos 1950 m. fotografijoje, kurioje įamžintas Kamajų kapinių kryžius.
Angelų, paukščių statulėlėmis padabintas Moškėnų kaimo kryžius, kurį 1957 m. nufotografavo Stasys Daunys. Šis kūrinys išsiskiria ne tik turtinga ažūrine ornamentika, bet ir po krucifiksu išdrožta liūdinčios Marijos statula. Kryžiaus apačia padabinta tradicinėje liaudies dailėje itin dažnai sutinkamais tulpių motyvais.
Gana gausią kryžių piešinių kolekciją paliko ir žinomas muziejininkas, buvęs Rokiškio krašto muziejaus direktorius Kazimieras Paunksnis. Jis įamžino daugiausia Kamajų krašto bei su juo besiribojančių Anykščių ir Kupiškio rajonų kapinėse esančius vertingus liaudies kūrinius.
Senieji meistrai
Gražiuosius aukštaitiškuosius kryžius kūrė iš valstiečių kilę dievdirbiai. Rokiškio muziejininkų teigimu, dauguma jų neturėjo savosios žemės, vertėsi smulkiaisiais verslais, keliavo iš kaimo į kaimą. Jokių mokslų jie nebuvo baigę, o įkvėpimo semdavosi iš senų šventųjų paveikslų, maldaknygių. Būdami beraščiai, jie kūriniuose nepaliko savo vardų ir žymių.
Vienas garsiausiųjų Rokiškio krašto dievdirbių buvo Karolis Dagys (1830-1918, 1922?). Jis gimė maždaug 1830 m. Urlių kaime, tiksli mirties data taip pat nėra žinoma. Rokiškio muziejininkų duomenimis, jis gyveno dirbdamas kryžius. Jaunas keliavo iš kaimo į kaimą, o 1911-1912 m. apsistojo Jūžintuose. Anot jo vaikaičių, dievdirbio kryžiai stovėjo ne tik Rokiškio, bet ir Anykščių rajonuose. Tarpukariu apie jo darbus buvo net išleista knygelė. Jo drožtas kryžius prie Salų-Svėdasų kelio, kurį 1950 m. įamžino fotografas K.Dabriaga, atspindi gražiausias Aukštaitijos kryždirbystės tradicijas. Jis puoštas preciziškai išdrožtais ažūriniais ornamentais, dailiomis angelų, paukščių statulėlėmis. Krucifiksas vainikuotas dailiu rožių vainiku, kryžma padailinta iškiliais ornamentais.
Tik rokiškėnų atmintyje beišlikę Pakriaunio kaime gimusio Prano Naviko (1855-1933) kryžiai.
Išsaugoti paveldą
Prieš keletą metų gražią iniciatyvą surašyti Obelių ir Kriaunų parapijos kryžius buvo paskelbęs tuometinis šių parapijų klebonas Juozapas Kuodis. Apibendrindamas iniciatyvos rezultatus, jis apgailestavo, kad dauguma surašytųjų kryžių – ir senovinių, ir naujų, Atgimimo laikais pastatytų, – apverktinos būklės. Mat skubėdami įamžinti tremtinių, sovietmečiu sunaikintų kaimų atminimą, dievdirbiai ne visuomet tinkamai parengdavo medį ir jis, nebeatlaikęs vėjo, lietaus ir saulės, ėmė sparčiai trūnyti.
Lina DŪDAITĖ
