Liongino Šepkos konkursinės parodos rengėjai didžiuojasi tuo, jog šis renginys padėjo atsiskleisti ne vienam žinomam medžio drožėjui. Jų pėdomis seka nauji talentai: kiekvienoje parodoje greta patyrusių ir išgarsėjusių meistrų savo kūrybą demonstruoja jauni, vos 20 metų perkopę kūrėjai.
Išaugo akyse
Jau pirmojoje 1994 m. L.Šepkos konkursinėje parodoje savo kūrinius eksponavo keli jauni meistrai. Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, tuomet išskirtiniu talentu parodos komisiją sužavėjo 30-metis uteniškis Eglūnas Židonis.
Po metų antrojoje konkursinėje parodoje debiutavo kitas šiandien gerai žinomas medžio drožėjas biržietis Vidas Jatulevičius. “Šio 25 metų meistro darbai bylojo apie neeilinius jo gebėjimus ir perspektyvas. Nuojauta mūsų neapgavo: po dešimtmečio, 2005 m., jis tapo L.Šepkos konkursinės parodos laureatu”, – sakė muziejininkė.
“Kai prisimenu, kokius darbus nuvežiau į pirmąją parodą, stebiuosi, kaip komisija manęs neišvijo”, – juokavo drožėjas V.Jatulevičius. Drožti, kaip pats sako, pradėjo pakankamai vėlai – jau sulaukęs pilnametystės. “Sužavėjo menininkų darbai, tad ir pats susigundžiau pabandyti. Paragavęs drožybos, iki šiol nebegaliu sustoti”, – kalbėjo menininkas.
Pašnekovo teigimu, L.Šepkos parodos jaunam menininkui itin svarbios. Jos – puiki galimybė pajusti, kuo alsuoja šiandieniniai medžio drožėjai, kokios yra medinės skulptūros raidos tendencijos, pabendrauti su patyrusiais meistrais, pasisemti žinių, patirties.
Žvelgdamas į savo paties poros dešimtmečių kūrybinį kelią meistras teigia, kad pažanga akivaizdi: kasmet tobulėjo technika, atsirado patirties, o ji leido planuoti ir kurti vis sudėtingesnius drožinius.
Nors 2005 m. V.Jatulevičius tapo L.Šepkos premijos laureatu, tačiau jis įsitikinęs, kad į kūrybinės veiklos viršukalnę dar neįkopė. “Savo geriausio darbo, tokio, kurį užbaigęs galėčiau pasakyti, kad geresnio nebeišdrošiu, dar nesukūriau”, – sakė p. Jatulevičius.
Šiemet menininkas po ilgos pertraukos vėl dalyvauja L.Šepkos konkursinėje parodoje.
Trečiojoje, 1996 m. vykusioje, parodoje debiutavo šiandien gerai žinomas Utenos krašto tautodailininkas Dainius Veršelis. Renginio paraiškoje jis rašė, kad drožti pradėjo būdamas trylikos metų. Jis Utenos apylinkių miškuose rinko susiraičiusias, keistai susivijusias medžių šakas. Iš jų drožėjo rankose gimė rangyti žalčiai ir gyvatės. Savo autobiografijoje D.Veršelis užsiminė apie tai, kad didžiausia jo svajonė – išdrožti žmogaus skulptūrą.
Šis meistras keliskart dalyvavo L.Šepkos konkursinėse parodose. “Nors jose D.Veršelis laurų nepelnė, tačiau jo kūrybą įsiminė ir šalies menotyrininkai, ir parodos lankytojai”, – sakė muziejininkė M.Mieliauskienė.
Pėdos…
Trečioji L.Šepkos konkursinė paroda pažymėta ir netekties ženklu. Vos 30-metį perkopęs jos debiutantas Vygandas Panavas vertintojams pateikė brandžią ir įdomią rūpintojėlių ir Švč. Mergelės Marijos statulėlių kolekciją. Tačiau medžio drožėjas neišgirdo komisijos pagyrų, nesulaukė renginio iškilmingo uždarymo. “Jame sužinojome, kad prieš kelias dienas menininkas žuvo”, – pasakojo p. Mieliauskienė.
Anot pašnekovės, šis žmogus buvo labai talentingas. Jo gyvenimą buvo užvaldę kalnai: V.Panavas baigė Talino (Estija) politechnikos institutą, jame studijavo kalnakasybą, didžiavosi įkopęs į Tian Šanio ir Kaukazo viršukalnes. Iš savo tėvo, poeto, V.Panavas paveldėjo literatūrinį talentą: laisvu nuo darbo ir drožybos metu jis rašė eiles. “Šio medžio drožėjo vardas ir atminimas amžiams liko mūsų konkurso metraščiuose”, – sakė muziejininkė.
Kitas tragiško likimo jaunasis menininkas Dovydas Teresius paliko dar ryškesnį pėdsaką L.Šepkos konkursinių parodų istorijoje. Jis – visų laikų jauniausias šios parodos dalyvis: Dovydui tebuvo vienuolika, kai 2000 m. jis kartu su tėvu Adolfu ir vyresniuoju broliu Augustu pirmą kartą Rokiškio renginiui pateikė savo darbus. Jaunasis drožėjas jau buvo žinomas: Dovydas buvo pelnęs tarptautinio plenero “Gamta – kultūrų versmė” nugalėtojo laurus.
L.Šepkos konkursinei parodai D.Teresius sukūrė įstabaus grožio prakartėlę: ją išvydusi parodos komisija liko be žado. “Prabėgo jau daug metų, tačiau iki šiol prisimenu vertintojų ginčus, ar L.Šepkos premijos laureatu gali tapti vienuolikmetis. Tąsyk premija atiteko žinomam drožėjui Sauliui Lampickui, o D.Teresius buvo apdovanotas parodos prizu”, – pasakojo muziejininkė M.Mieliauskienė.
Išskirtiniai menininkai
2001 m. parodoje debiutavo dvylikametis alytiškis Laimis Kaziukonis. Pirmoji paroda jam buvo itin sėkminga – jaunasis kūrėjas buvo įvertintas prizu.
“Šis labai talentingas jaunuolis dalyvavo keliose konkursinėse parodose, net balansavo ant laureato ribos. Tačiau pastaruoju metu jo parodose nematyti”, – sakė muziejininkė.
Dabar L.Kaziukonis – žinomas architektas, daugelio architektūros konkursų ir parodų laimėtojas.
Ryškų pėdsaką L.Šepkos konkursinėse parodose paliko ir kiti jaunieji talentai: joniškietis Rytis Čiapas, druskininkietis Tauras Česnulevičius, tarptautinių konkursų laureatas birštonietis Andrius Lik, raseiniškis Bruno Margevičius, uteniškis Albinas Seniūta. Pastarasis menininkas – ne tik drožėjas, bet ir vargonininkas: vargonuoti jis pradėjo būdamas pirmokas, o besimokydamas vyresnėse klasėse grodavo pamaldų metu.
Talentų kalvės
L.Šepkos konkursinėse parodose atsiskleidė ne tik jaunųjų menininkų talentai, bet ir jų mokytojai bei ugdytojai.
Bene daugiausia šios parodos jaunųjų dalyvių išugdė kupiškėnas Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos technologijų mokytojas Jonas Šmigelskas. Jo pamokose bei jaunųjų drožėjų būrelyje “Klevo lapas” menininko talentą atrado L.Šepkos konkursinės parodos dalyvis kupiškėnas Donatas Rinkevičius. Jis 1996 m. pelnė respublikinio dailės konkurso “Mano pasaulis” laureato vardą.
Mokytojas J.Šmigelskas drožti paskatino ir Ramūną Vizbarą, daugkartinį drožybos ir tautodailės įvairių parodų dalyvį. Šio mokytojo auklėtiniai – kupiškėnai menininkai Gintautas Tručinskas bei Skirmantas Laužikas.
Gausų jaunųjų talentų būrį išugdė ir garliaviškis menininkas A.Teresius. Jo dėka drožybos paslaptis pažino ir L.Šepkos konkursinėje parodoje savo darbus eksponavo Kauno rajono moksleiviai Aurelijus Bieliackis, Arūnas Burneika, Ignas Kareckas.
L.Šepkos tėviškė – Pandėlio kraštas – taip pat gali didžiuotis drožėjų tradicijomis. Jau 20 metų šio meno paslapčių moksleivius moko Pandėlio gimnazijos technologijų mokytojas Almantas Sriubiškis.
“Mūsų gimnazija didžiuojasi šiuo mokytoju ir jo vadovaujamu medžio drožėjų būreliu. Pedagogas ne tik pats nuolatos dalyvauja įvairiuose menininkų pleneruose, bet ir sugeba įdiegti moksleivių meilę medžiui ir kūrybai. Gimnazistai labai noriai lanko šį būrelį. O mes stengiamės padėti jiems, kuo galėdami: perkame įrankius, medieną”, – sakė Pandėlio gimnazijos direktorius Donatas Karaliūnas.
Viliasi atgaivinti
Bene žinomiausi Pandėlio krašto jaunieji menininkai, dalyvavę 2002 m. L.Šepkos konkursinėje parodoje, – Giedrius Čižiūnas ir Mantas Medikis. Tais metais Giedriui buvo šešiolika, Mantui – penkiolika.
Pastarasis menininkas – dabar Kauno Aleksandro Stulginskio universiteto absolventas. Manto mama Regina Medikienė iki šiol namuose saugo sūnaus išdrožtą Lietuvos herbą, kitus kūrinius. “Besimokydamas Pandėlio gimnazijoje, sūnus labai domėjosi medžio darbais, jam labai patiko kurti. Manau, meilę šiam amatui jis paveldėjo iš savo senelio, mano tėčio: jis laisvalaikiu droždavo šaukštus”, – sakė kūrėjo mama.
Jaunasis menininkas prasitarė drožyba susidomėjęs paauglystėje. “Turėjau bendramintį klasės draugą. Su juo kartu ir pradėjome lankyti drožėjų būrelį”, – pasakojo M.Medikis. Jis prisipažino labiausiai mėgęs drožti praktiškus daiktus – šaukštus, šakutes, peilių kriaunas, interjero detales. Širdžiai brangiausias kūrinys – Pandėlio herbas. “Prieš pradėdamas jį drožti, ilgai domėjausi šio miesto istorija, ieškojau įvairių šio herbo piešinių”, – sakė kūrėjas.
Pašnekovas labai šiltai prisimena L.Šepkos parodas. “Jos mane žavėjo meniška ir dvasinga aplinka. Atrodė, kad tarp konkursinių darbų sklando senovės, archajinės lietuvių kultūros dvasia”, – kalbėjo jaunasis kūrėjas.
Deja, pradėjęs inžinieriaus studijas A.Stulginskio universitete, M.Medikis laikinai apleido drožybą. “Neturiu tam sąlygų. Juk reikia dirbtuvių, įrankių, medienos – jie nepigiai kainuoja. O ir laiko kol kas stinga: neseniai baigiau studijas, dirbu, dar domiuosi muzika, fotografija, technologijomis, renginių organizavimu. Ieškau savęs ir savojo kūrybinio kelio. Prisipažinsiu: svajoju vėl prisiliesti prie medžio, turiu įvairiausių idėjų ir planų. Tačiau juos atidėjau vėlesniam laikui. Tikiuosi, kad ateityje svajonę vėl drožti įgyvendinsiu”, – sakė pašnekovas.
Vienintelis
Šiemetinės L.Šepkos parodos vienintelis jaunasis kūrėjas – panevėžietis Raimundas Trėja. Šiam drožėjui – 24-eri. Konkursinė paroda jam – pirmoji. Iki tol kūrėjo darbai buvo eksponuojami tik jo paties namuose. Ateityje jis planuoja įkurti virtualią kūrinių galeriją “Facebook” socialiniame tinkle.
Medį ir liaudies kūrybą R.Trėja pamilo vaikystėje: Panevėžyje lankė drožybos būrelį, kuriam vadovavo menininkas Dalius Dirsė. Vėliau tautodailės bei meninio medžio apdirbimo paslapčių mokėsi Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Čia su drožybos tradicijomis, technika, naujausiomis kūrybos tendencijomis jį supažindino garsusis dievdirbys, L.Šepkos premijos laureatas S.Lampickas.
Drožybos, tautodailės paslapčių p. Trėja nepamiršo ir studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete. “Svajojau, kad mano profesija būtų susijusi su menais bei jų raidos tyrimais, todėl ir tapau istoriku”, – sakė talentingas kūrėjas.
Pirmoji medžio drožėjo darbų vertintoja ir kritikė – jo draugė. Argi ji nesiskundžia, kad menininkas, užuot skyręs laisvalaikį bendravimui ir buvimui kartu, užsidaro dirbtuvėse? “Man drožyba – ir profesija, ir laisvalaikis. O draugė nesiskundžia tuo, kad aš kuriu: jai mano darbai patinka, ne vieną kūrinį skyriau savo merginai”, – pasakojo p. Trėja.
Modernumas ir tradicijos
Savo kūrybai pašnekovas renkasi tradicines tautodailės temas. Antai L.Šepkos konkursinei parodai jis atvežė skulptūrų kolekciją, atspindinčią archajinio Lietuvos kaimo kasdienybę, jo buitį ir darbus. Pastaruoju metu menininkas pamėgo drožti šventųjų skulptūras. Jo sukurtas šv. Florijonas iš kitų šiemetinės L.Šepkos konkursinės parodos darbų išsiskiria spalvingumu.
“Pastaruoju metu vyrauja tendencija konkursui pateikti nedažytus medžio kūrinius. O štai ši šv. Florijono statulėlė žavi suderintomis, liaudies tradicijas atitinkančiomis spalvomis”, – sakė muziejininkė M.Mieliauskienė.
Menininkui R.Trėjai taip pat gražiausi yra nedažyti medžio kūriniai: jie prabyla autentika, išskirtiniais medienos raštais. “Tačiau nuo seno susiklostė dievdirbių tradicija, kad šv. Florijonas, saugantis nuo gaisrų, privalo būti spalvingas ir ryškus. Juk jis valdo ugnies stichiją”, – sakė kūrėjas.
Jaunasis drožėjas pabrėžia meilę archajiniam, tradiciniam drožybos menui. Tačiau ar šis įdomus šiuolaikinio meno mėgėjams? “Manau, kad medis ir jo darbai – puiki jungtis tarp senovės ir šiandienos. Juk šie kūriniai sušildo modernų interjerą, suteikia jam jaukumo ir dvasingumo”, – įsitikinęs pašnekovas.
Anot jaunojo menininko, šiandienos dievdirbių drožybos tradicijas pratęs ir jaunoji karta. “Nors medžio drožyba domisi nedaug jaunų žmonių, tačiau jie stengiasi puoselėti ir saugoti šį meną”, – sakė p. Trėja.
Lina DŪDAITĖ
