Nuo seno Medžioklės diena, minima lapkričio 3 d., tapatinta su medžioklės globėjo šv. Huberto varduvėmis. Nuo šio rudens rajono medžiokliai pasišovė pakeisti kai kurias tradicijas…
Ne dėl skrandžio
Sakoma, kad medžioklės aistra sergantys vyrai geriausiai išlaikė žmonijos pirmykštės bendruomenės požymius: tiek akmens amžiaus žmogus, tiek šiuolaikinis medžiotojas geisdavo ir tebegeidžia palankios lemties. Jau 19 metų medžiojantis kamajiškis Valdas Klišys purto galvą: jam šis vyriškas pomėgis – ne dėl skrandžio, o dėl sielos atgaivos gamtoje ir bendraminčių būryje.
Jo namuose – įspūdinga trofėjų kolekcija: jau kieme pasitinka didžiulė šerno galvos iškamša, kambariuose – sparnus skrydžiui išskleidę paukščiai ir gausybė įvairiausių ragų, ilčių. Kuklus medžioklis ypatingų trofėjų, pelniusių aukso medalių neturi, niekada ir nesigainiojo tokios šlovės.
Tėvo pėdomis
„Man medžioklė – atotrūkis nuo kasdienos rūpesčių. Anksčiau žmona Roma pykdavo: per sezoną visus savaitgalius praleidžiu su šautuvu… Dabar ji net ragina eiti į mišką“, – šmaikštavo pašnekovas, nepraleidžiantis nė vienos medžioklės.
Ūkio reikalus p. Klišys sudėliojo taip, kad visi kiti rūpesčiai ir darbai netrukdytų jo svarbiausiam pomėgiui. Medžiokle jis jau užkrėtė ir sūnų Justą. „Menu visus sūnaus pirmuosius pasiruošimus medžioklėn. Tuomet žmona visada mane bardavo… Bet ar gali medžiotojo sūnus netapti medžiokliu? Juk ir aš iš savo tėvo išmokau šautuvu naudotis, pažinti žvėris ir miško ypatumus“, – pasakojo pašnekovas.
Laimikį abu vyrai doroja ir ruošia patys. Moteriškėms belieka mėsą sudėti į keptuvę ar puodą. „Moterų sielos jautresnės, joms gaila žvėrių, ypač stirnų, kiškių. Todėl dailiosios lyties atstovių klubuose reta“, – filosofavo p. Valdas.
Brangus malonumas
Kiek kainuoja ši vyriška aistra? Pašnekovas juokiasi: už medžioklei išleistus pinigus šeimynai pripirktų mėsos iki soties.
„Turiu kelis šautuvus, kainuojančius ne vieną tūkstantį litų. Prieš sezono atidarymą tik šoviniams ir kitiems „mažmožiams“ išleidau apie pusę tūkstančio. Reikia ir gero automobilio, ir aprangos. O kai šeimoje du medžiokliai, visko reikia dvigubai daugiau“, – skaičiavo p. Valdas.
Beje, retas kuris rajono medžioklis galėtų pasigirti tokia sėkme, kaip p. Klišys: kasmet miškuose ir laukuose jis randa po keletą briedžių, elnių ar stirninų ragų.
Kas atsitiko?
Mintimis grįžęs į jaunystės metus medžioklis užsisvajojo: žvėrių miškuose ir laukuose buvo tiek daug, jog kaskart vyrai grįždavo su gausiais laimikiais. „Pirmaisiais metais sumedžiojau 23 žvėris. Dabar tiek ir per trejus nenukaunu“, – porino patyręs medžiotojas.
Kas atsitiko, kad ištuštėjo miškai? Anot pašnekovo, kalti ir medžiotojai, ir brakonieriai. „Manau, kad apie 70 proc. medžioklių galima vadinti mėsininkais. Jie žvėris vertina ne kaip gamtos grožį, o tik kaip kepsnį keptuvėje“, – sakė jis.
Žinoma, mėgsta ir jis žvėrieną, moka iš jos pagaminti gurmaniškų patiekalų. „Esu ūkininkas, mano tvarte kriuksi kiaulės. Tačiau visada turiu ir žvėrienos“, – šypsojosi pašnekovas, paklaustas, kokios mėsos jo šeimynos šaldytuve daugiau.
Medžiotojo V.Klišio šeimai jo medžioklė teikia ir kitokios naudos: žmona Roma turi lapės kailinukus, o netrukus puikiais bebro kailiais pasipuoš ir dukra. „Jos kailiniams reikėjo sumedžioti bene12 bebrų. Anksčiau šie gyvūnai nebuvo populiarūs, nes mažai kas mokėdavo gerai išdirbti jų kailius.
Dabar technologijos tokios, kad ilgaplaukį bebro kailį atpažįsta tik patyręs specialistas“, – pasakojo p. Valdas, rodydamas lengvus ir švelnius tarsi šilkas šio žvėries kailius.
Receptai – paslaptis
Klausti medžiotoją apie gurmaniškos žvėrienos receptus – tas pats, kas teirautis aistringo grybautojo grybingų vietų: tiesos nesužinosi nė iš vieno. „Reikia dėti pipirų, lauro lapelių, krapų. Niekada žvėrienos nemirkau vandenyje, nes mėsa praranda savybes“, – sakė p. Valdas, paklaustas, kaip ruošia žvėrienos patiekalus. Moka jis viską: iš kauliukų verda kvapnią šurpą, marinuoja stirnienos, briedienos šašlykus, kepsnelius, rūko bebro uodegą, kemša žvėrienos dešras, ruošia troškinius. Esą svarbiausia viską daryti su meile ir nepadauginti priedų, kad šie neužmuštų žvėrienos specifinio skonio.
Keičia tvarką
„Energetiko“ medžiotojų klubas, kurio narys yra p. Valdas, per praėjusį šeštadienį surengtą medžioklės sezono atidarymą nutarė kiek pakeisti tradicijas: šį sezoną nemedžios stirnų, stipriai apribos medžiokles su varovais ir iš bokštelių.
„Po praėjusios sunkios žiemos žuvo daug stirnų. Atstatyti jų skaičių prireiks kelerių metų. Labai neigiamai vertinu Aplinkos ministerijos leidimą nuo šio sezono stirnas medžioti be licencijų. Pasikliauti medžioklių sąžine šaudyti tik paliegusius žvėris – rizikinga. Todėl mes apsisprendėme savo plotuose duoti stirnoms ramybę“, – sakė „Energetiko“ klubo vadovas, Kamajų girininkas Sigitas Markevičius.
Priimti tokį sprendimą buvo sudėtinga, nes dalis klubo medžioklių turėjo priešingą nuomonę.
Abu pašnekovai viliasi, kad ir kiti klubai pasielgs panašiai: po žiemos rajone ir šalyje žvėrių labai sumenko.
Nepaiso taisyklės
Kalbintiems vyrams skauda širdį ir dėl žiemos medžioklių iš bokštelių. Dažnai žvėrių tykoma prie šėryklų, o prie jų žvėris atgena badas. Pašnekovai pastebėjo, kad miško gyventojai viliojami net kvapais, kuriuos skleidžia specialia medžiaga sumirkyti grūdai ar kiti pašarai.
Ne kiekvienas paiso nerašytos taisyklės – šauti į žvėrį, ieškantį šėrykloje maisto, yra tas pats, kas užmušti į savo namus pasikviestą svečią.
„Dažnai urėdijos plotuose medžioja užsieniečiai. Jų tradicijos kitokios: kandidatai į medžioklius turi baigti specialius mokslus, susipažinti su gamtos įvairove, jos tausojimu. Tačiau nemaža dalis svečių taip pat turi stiprų mėsininko instinktą“, – kalbėjo laukinės gyvūnijos perspektyvomis susirūpinęs p. Markevičius.
Medžioti… fotoaparatu
Gamtoje turi būti pusiausvyra: žvėrių skaičių būtina reguliuoti, kad šie nepridarytų didelės žalos miškams ir žmonių veiklai. „Bebrų, lapių medžioklę reikėtų aktyvinti, o stirnų, kiškių ir briedžių – riboti“, – dėstė patyręs miškininkas. Jį pašiurpino žinia apie tai, kad kolega anykštėnas šiemet nukovė Lietuvoje retai sutinkamą lūšį.
„Pirmą kartą šį puikų žvėrį išvydau praėjusį birželį Salagiryje. Patelė su dviem jaunikliais kabarojosi į medį. Čiupau telefoną ketindamas reginį nufotografuoti, bet kaip tik tuo metu gavau žinutę. Iš susijaudinimo paspaudžiau ne tą mygtuką ir nebespėjau užfiksuoti lūšių šeimynos“, – pasakojo p. Sigitas. Jo manymu, šioje girioje gyvena 5-7 lūšys.
Prislėgė problemos
Šv. Huberto išvakarėse rajono miškuose gaudė medžioklės ragas, kvietė į tradicinę hubertinę medžioklę, apipintą gražiomis tradicijomis: prisimenami mirusieji medžiotojai, pagerbiami nukauti žvėrys, bendraujama šeimų vakaronėse, pasakojamos tikros bei išgalvotos medžioklių istorijos.
Šiandien du rajono atstovai vyksta į šv. Huberto kolegų panevėžiečių šventinį renginį: jie pasisems patirties, vėliau ja pasidalins su saviškiais.
Rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos žinovas Gytis Andriuškevičius sakė, jog jau šiemet planuota surengti viso rajono medžiotojų hubertines, tačiau klubai ir būreliai prašė šventę atidėti kitiems metams. Įmonės su medžiotojais neatsiskaitė už priduotą žvėrieną, dėl to kilo didelių finansinių problemų. Net teko didinti nario mokesčius, nes nepakako pinigų medžioklės plotų nuomai bei atlyginti žemių savininkams žvėrių pardarytą žalą.
Iš istorijos
Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė.
Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis, nes šis laikomas medžiotojų globėju.
Burgundijos hercogo sūnus Fransua Hubertas, gimęs apie 655 m., mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas.
Anot legendos, šv. Kalėdų vakarą jaunuolis išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti į jį ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų
Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jis atsisakė titulo ir 7 metus Ardėnų kalnų akmeninėje trobelėje gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. Po to jis buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu.
Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga.
Po mirties (727 m.) jis paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje.
Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais.
1738 m. buvo įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje.
Aldona MINKEVIČIENĖ
