Mano močiutės šuo – vokiečių aviganis, vardu Bondas. Taip jį pavadinome todėl, kad man patiko dėdės mopsas, irgi vardu Bondas.
Kai pirmą kartą pamačiau aviganį, pamaniau, kad jis netikras. Už mopsą šis daug didesnis, o kailis rudos ir juodos spalvų.
Šiam močiutės keturkojui nepatinka, kai jį aptaško vandeniu. O mums labai knieti vasarą šliūkštelėti čiurkšlę gaivaus vandens šuniui ant kailio ir taip jį paerzinti.
Visuomet, kai tik atvažiuoju pas močiutę, keturkojis manimi apsidžiaugia. Savo džiaugsmą jis parodo energingu šokinėjimu. Svetimus žmones Bondas aploja. „Pabara“ ir vištas, žvirblius.
Kartą mano aviganis pabėgo. Nulėkė tada jis iki parduotuvės ir išgąsdino keletą praeivių. Nors keturkojis nesikandžioja, svetimi žmonės bijo jo vien todėl, kad jis didelis.
Ignė JUREVIČIŪTĖ, Senamiesčio progimnazijos 4b klasė
