Lietuvos paštas buvo įsteigtas 1918 m. lapkričio 16 d. Šalies laiškanešiams ši diena tapo profesinės šventės simboliu. Laikraštininkams – irgi.
„Gimtojo Rokiškio“ kolektyvas apkeliavo visą rajoną svarbiausiais mūsų rajono pašto traktais: taip laiškininkų maršrutai buvo vadinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto laikais. Tai jis 1562-aisiais Kristupui Taksiui pavedė organizuoti pašto vežimo maršrutą Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Kunigaikščiui reikėjo gerai veikiančio ryšio su Krokuva: čia gyveno gražioji našlė Barbora Radvilaitė…
Meilė, grindusi svarbiausių traktų kelius, rentusi didžiulius „traktierius“, laiškininko darbe gyva ir šiandien. Argi keliautum klampiais arba snieguotais laukų ir miškų keleliais, jei nežinotum, koks esi laukiamas.
Pandėlys
Pandėlio pašto laiškininkė Gražina Kamarauskienė per dieną apvažiuoja apie 40 km. Nešina nelengvu krepšiu ji apeina Stankūnų, Raikėnų, Apaščios, Pagurių, Raščiūnų, Eidžionių, Žvirblių kaimus. Ne taip ir seniai žmonės jos laukdavo atvažiuojančios dviračiu…
Laikai keitėsi… Kas skaitė Povilo Vaitkevičiaus knygą “Nuo žygūno – į pasaulį” rado žinių apie XVI a. pabaigos pašto pasiuntinių atstumus. Trasoje Kaunas-Varšuva pašto vežimai įveikdavo apie 155 km per dieną, o Gardino-Varšuvos ruože dar daugiau – vidutiniškai 171 km.
Laiškininkė, vairuojanti automobilį, Ilona Barkauskienė apvažiuoja apie 60 km. Ji lanko Buivėnų, Vozgučių, Kurklaičių, Puodžialaukės, Latvelių ir Sičiūnų kaimus. Net 11 metų ji raiko skalsią paštininko duoną.
Laiškininkės juokavo, girdi, laikraščių ir laiškų mažėja, o jų krepšys nelengvėja. Jos žino, kodėl žmonės neberašo laiškų, bet žino ir tai, kad žmonės neatprato jų laukti.
Technologijos ir kaštai lėmė daugelį dalykų. Tiesa, siunta niekada nebuvo pigi. Žygimanto Augusto laikais apie 12,5 g laiškas kainavo 6 grašius. Už tiek galėjai nusipirkti apie 120 kiaušinių. Et, net ir juos kartu su laikraščiu Danutei Lukošiūnienei tenka vežti senyviems prenumeratoriams į Gudelių, Sriubiškių, Stankūnų, Paževiškių, Daupelių, Puluikių, Stasiūniečių, Didžiūnų, Ažubalių, Miliūnų, Sniegių kaimus. Jai tenka ir Pandėlio kampas. Su Gita Mileriene, vaduojančia jau 18 metų paštui atidavusią Zitą Baltušienę, ir Rasa Glemžiene ji apibėga miestelio gatveles, aplanko jų žmones.
Net 33 darbo metus skaičiuojanti pašto viršininkė Regina Bagdonienė apie Pandėlio kraštą kalba lyg apie savo kiemą – pažįsta jo kaimus ir žmones. Ji vardino ištikimiausius “Gimtojo Rokiškio” skaitytojus: pandėliečius Antaną Ščerbicką, Vytautą Jusių, Genovaitę Blažienę, Ireną Palionienę iš Juokiškio, Jūratę Degterenkienę iš Gudelių, Bronių Abuoją iš Vozgučių, Alvyrą Diržienę ir Valeriją Balčiūnienę iš Ličiūnų, ūkininkus Praną Balčiūną iš Puluikių ir Virginijų Putką iš Sriubiškių, Anastaziją Šeršniovą iš Apaščios, minėjo ir Gerkonių žemės ūkio bendrovę.
Kavoliškis
Laiškininkai laukia laikraštininkų. “Tik “Gimtasis…” mus teprisimena”, – šypsojosi Kavoliškio pašto viršininkė Laimutė Katelienė, šioje įstaigoje dirbanti jau 15 metų. Tiesa, jos darbo laikas sutrumpėjo iki 3 val.: kavoliškėnai bando reikalus pašte tvarkyti nuo 7 iki 10 val. Dažniausiai pramiega, todėl jiems tenka keliauti į Rokiškį.
Tik paštininkės nevėluoja. Štai ir Regina Jakulienė pasiima korespondenciją ir pėsčiomis apeina Kavoliškį, Moškėnus, Laukupėnus, Ilgalaukius, Martiniškėnus, Cibelius.
Diana Grigorjeva skuba į Danilauką, Zibolius, Baraišius, Stramilius, Jočelius, Uljanavą. Pastarojo kaimo dalį aprėpia paštininkė Regina Giriūnienė, kasdien keliaujanti ir į Serapiniškį, Mačioniškį, Jakiškius, Gabriškį.
Panemunėlis
Dar kunigo Jono Katelės prigrasintas skaityti Panemunėlis beturi tris laiškininkus. Jau 22-uosius darbo pašte metus skaičiuojanti Nijolė Čepukienė sunkaus laiškininko krepšio nemainytų į jokius užsienius. “Mes čia visos tokios: jau 20 metų paštininke dirba Asta Buckienė, 17 – Sigita Veiverienė”, – sakė ji.
Panemunėlio krašto žmones lankydavo 7 laiškanešiai, o ir paštas dirbdavo nuo ryto iki vakaro.
Juodupė
Juodupės laiškininkė Veronika Deksnienė – rekordininkė: pusę amžiaus ji nešioja spaudą. Rajone nėra ilgiau dirbančio laiškininko. Kasdien ji apvažiuoja apie 20 km. Žiemą jos automobilyje visada būna kastuvas. Daug kartų ji buvo įstrigusi žiemos keliuose ir visada išsikapstydavo pati. Iki atokių kaimo sodybų teko bristi pėsčiomis. “Kulniuoju, kad ir kas bebūtų. Negi žmogus lauks pensijos ar laikraščio tol, kol sniegai ištirps?” – kalbėjo moteris.
Anot jos, kaimo žmonės laukia laiškanešio. Kitas ir laikraštį dėl to prenumeruoja, kad tik kas nors paklebentų jo namų vartelius.
Juodupės pašto viršininkė Dainora Kužulienė, laiškininkės Regina Datkūnienė ir Viduolė Kvedarienė tvirtino, jog juodupėnai noriai skaitytų apie… Juodupę.
Salos
Salų ir aplinkinių kaimų žmonėms jau 14 metų spaudą neša Rasa Mažylienė. “Darbas patinka, tik užmokestis galėtų būti didesnis”, – pasiguodė ji. Jos maršruto ilgis – net 35 km. Tačiau moteris spėja ir žmones aplankyti, ir savame ūkyje 10 raguočių apliuobti.
Salų pašto viršininkė Aldona Zenkova teigia, jog laiškininkai atlieka ir socialinį darbą: atokių kaimų žmonėms nuneša maisto, vaistų. Jei gyventojas kelias dienas neįsileidžia laiškininko, pastarasis iš karto apie tai perspėja seniūniją, kitas tarnybas… Yra buvęs atvejis, kai laiškininkei durų niekas nebeatidarė…
“Tapsim negyvenama sala”, – liūdną ateitį prognozavo Salų pašto viršininkė. Ji – vienintelė aštuonbučio gyventoja. Tokių pastatų, kuriuose gyvena tik vasarotojai, Salose ne vienas.
Kamajai
Kamajų pašto skyriuje laiškininko Antano Pipinio nebesutikome: jis jau buvo išlėkęs į tarnybą. Kiti du jo kolegos Povilas Tervydis ir Rimgaudas Smalstys krovė laikraščius į krepšius. Jau 17 metų laiškaneše dirbanti Zina Musnickienė užsiminė, jog ji pati prenumeruoja “Gimtąjį…”, nes darbe nespėja jo net perversti.
Laiškininkai su nerimu laukia žiemos. Anot pašto viršininkės Ritos Kvedarienės, paštininkams gelbsti Kamajų seniūnijos seniūnas Vytautas Vilys. Jis rūpinasi, kad keliai būtų nuvalyti, pabarstyti.
Diana Uldukienė – naujokė. Pirmą dieną pėsčiomis ji sukorė per 20 km ir nepavargo. Mat kaime užaugusi, todėl yra stipri ir nebijo darbo. Ja žmonės pasitiki.
Duokiškis
Duokiškietė Irena Vigėlienė laiškininke dirba jau 40 metų. “Žmonės nuoširdūs, darbas įdomus”, – nesiskundė ji. Tačiau Duokiškio paštas, kaip ir visi rajono paštai, pavaldus nebe Rokiškiui, o Panevėžiui. Todėl pasitaiko ir nepalankių paštininkui dalykų. “Planavau keliauti į Stokholmą, į Švedija. Šeštadienį reikia dirbti vos 3 val. Mane būtų pavadavusi dukra, sekmadienis – ne darbo diena, o pirmadienį spaudos neatveža. Tačiau valdžia kelionėn manęs neišleido”, – širdgėlos neslėpė moteris. Jai liūdna, jog nebeorganizuojami rajono laiškininkų sąskrydžiai. “Triūsiu ne dėl pinigų, o iš idėjos: labai gera jaustis reikalingai savo kaimo žmonėms”, – sakė p. Vigėlienė.
Lukštai
Lukštus ir aplinkinius kaimus pusiau lyg obuolį yra pasidalijusios laiškininkės Jolanta Kviliūnienė ir Rasa Kacevičienė. Pastarosios name įrengtas paštas. Čia eina kaimo žmonės spaudos ar išmokų. Užsukęs laikraščio Jonas Smalskys negailėjo patarimų laikraščio leidėjams. “Mažiau vaikykitės sensacijų, nesižavėkite vien negatyvia informacija, dažniau rašykite pozityvias istorijas ir tikrai laimėsite skaitytojų palankumą”, – patarė jis, ilgametis laikraščio prenumeratorius.
Skemai
Trečius metus Skemų laiškininkė dirbanti Eugenija Pleitienė sakė: “Didžiulis malonumas bendrauti su žmonėmis ir nešti jiems naujienas.” Jos nuomone, dažniau būtų galima parašyti apie Skemų socialinės globos namų gyventojus, kurie yra labai kūrybingi, išradingi, o jų likimai – labai spalvingi.
Obeliai
“Paštininkas jau seniai tapo ne vien spaudos platintoju, bet ir socialiniu darbuotoju: kam duonos nupirkti tenka, kam dešros, o trečias gero žodžio laukia…” – kaimo paštininkų darbo ypatumus atskleidė Obelių pašto darbuotojai.
Olga Matiekienė, Loreta Juškevičienė, Rita Kulienė, Janina Šablinskienė, Stanislava Skavičienė, Milda Mažeikienė, Algis Ališauskas ir Laima Skvarnavičienė teigė, jog jiems su spaudos krepšiu ant pečių tenka pėsčiomis įveikti apie 15-30 km kasdien. Kai kurie jų mina dviračiu, kai oras geras, prie paštininko krepšio montuoja ratukus naštai palengvint. “Lygiame kelyje jie pasiteisina, tačiau daugiabutyje su tokiu krepšiu tik vargas: laiptais jo neužveši, prie durų nepaliksi…” – apie darbo kasdienybę pasakojo p. Matiekienė.
“Gal mums propaguoti šiaurietišką ėjimą? Jis labai tinka turintiems sąnarių ir nugaros problemų, kurios dažniausiai kankina ir mus, laiškininkus”, – pašmaikštavo kažkuris.
“Matau, keli obeliečiai rytais taip mankštinasi, tačiau laiškininkui šis judėjimo būdas nėra tinkamas”, – rimtai atsakė p. Juškevičienė.
Obelių pašto viršininkė Jūratė Pitrėnienė prasitarė, kad didžiausi paštininko priešai – snieginga žiema ir plikledis. Beje, pastarajam ruošiamasi iš anksto: mezgamos vilnonės kojinės, jas maus ant batų. “Taip, taip, jums nepasigirdo: nėra tokių batų, kurie ant ledo neslidinėtų”, – pasakojo obeliškiai.
Jie gyrė savąjį klientą: jis smalsus, mėgstantis spausdintą žodį…
Kriaunos
Kriaunose – permainų nuotaikos: netrukus vietos paštas bus kompiuterizuotas. Pasak pašto viršininkės Daivos Dručkuvienės, naujos technologijos paspartins jų darbo tempą. Laiškininkės juokavo, esą naujovės galutinai išstums jų vis dar naudojamus senuosius medinius skaitliukus…
Aleksandravėlė
Aleksandravėlės paštas – laiškininko Stanislavo Sinevskio namuose. Čia, specialiai jam skirtame jaukiame kambarėlyje, – lentyna prekių: kalendorių, vaikiškų knygelių.
“Kartais kai kas šį tą nuperka, – prasitarė paštininkas. Tačiau dideliu jis optimizmu netryško. “Mūsų kaimas miršta, dauguma prenumeruoja spaudą tik su sąlyga, jei padėsiu ją tiesiai ant stalo”, – sakė jis.
Vis dėlto “Gimtasis…” – pagrindė šių kraštų “prekė”. Jį prenumeruoja net poilsiautojai, vasaras leidžiantys ežeringame Aleksandravėlės krašte…
Jūžintai
Jūžintų pašto viršininkei Feodosijai Kuznecovai bei laiškininkams Artūrui Umarui, Ramunei Dabregienei, Rimai Šerkšniovienei, Vilmai Grigonienei ir Daivai Dručiūnienei ankstus šeštadienio rytas – pats darbo įkarštis. Rūšiuodami ir kraudami į talpius savo krepšius savaitgalio spaudą, laiškus ir lankstinukus, laiškininkai atviravo apie savo kasdienybę: ilgus maršrutus klaidžiais kaimų keliukais, šimtus aplankytų namų ir sodybų, jose gyvenančius žmones ir… šunis. Dar baisesnis priešas – priešaušrio migloje ant šilto asfalto susirangiusios gyvatės. O Jūžintų apylinkėse gyvatynų netrūksta. “Tik ir žiūrėk po kojomis, kad kokiai ant uodegos neužmintum”, – pasakojo p. Umaras.
Jūžintų laiškininkai skundėsi, kokios ilgos ir nykios šių kraštų žiemos. Po didesnių pūgų kaimo keliukai dingsta po storu sniego patalu. Į atokius vienkiemius nebevažiuoja net autoparduotuvės. Jų gyventojams vieninteliu civilizacijos ženklu liko laiškininkai, kuriems net ir pusnys iki pažastų – įveikiama kliūtis. Jie neslepia: kartais belsdami į atokių sodybų duris ir langus baiminasi, ar ras gyvų.
Laibgaliai
Nykstančių kaimų žmonės išsiilgę bendravimo. Tikriausiai jie laiškininkams pripasakoja gausybę įdomiausių istorijų? “Laiškininkas – kiekvienuose namuose laukiamas svečias, šeimininkai jam mielai išpasakotų savo džiaugsmus ir rūpesčius. Tik kad trūksta laiko juos išklausyti. Mano maršrutas – 20 km, turiu skubėti”, – sakė Laibgalių laiškininkė Regina Varnienė.
Jos kolegė Jolanta Pauliukevičienė pasakojo: “Kartą žmogui sveikatą, o gal net gyvybę išgelbėjau. Atokiame vienkiemyje gyveno senukų pora. Abu labai malonūs, šviesaus proto. Kartą užsukau pas juos, žiūriu, močiutė kažką neaiškiai lemena. Supratau, kad jai negera, o senuko niekur nematyti. Iškviečiau greitąją pagalbą, pranešiau artimiesiems. Pasirodo, senutę ištiko insultas. Laimė, medikams pavyko ją išgydyti.”
Kilnojamasis paštas
Kazliškyje, Čedasuose, Suvainiškyje ir kituose rajono miesteliuose kitados veikė pašto skyriai. Jų nebeliko, todėl šių gyvenviečių žmones lanko kilnojamojo pašto autobusiukas. Jo tvarkaraštis tikslus kaip laikrodis. Lygiai 7.15 val. autobusiukas išvažiuoja iš Rokiškio pašto aikštelės ir suka ratą po rajono kaimus ir gyvenvietes. Į Rokiškį kilnojamasis paštas grįžta 12.10 val. Autobusiuko vairuotojas Jeronimas Pavarotnikas pasakojo, kad vasarą grafiko laikytis nesunku, o štai žiemą, kai kelius dengia plikšala ar pusnys, reikia gerokai pasistengti, jog paštas rajono žmones pasiektų laiku.
Pirmoji kilnojamojo pašto stotelė – Uvainių kaimas (Kazliškio sen.). Ten jo nekantriai laukė laiškininkė Giedrutė Meškelienė. Ji pasakojo, kad kasdien automobiliu įveikia 38 km, tačiau žiemą tenka ir pėsčiomis klampoti atokių vienkiemių link. Iš Uvainių autobusiukas suka į Kazliškį. Čia jo laukia laiškininkė Jolanta Budreikienė, tikra šio krašto žinovė. Ją labiausiai liūdina tuštėjantys kaimai ir vienkiemiai.
Aplankęs Kazliškį, autobusiukas suka į Pandėlį, o iš ten – į Martynonis ir Lailūnus. Čia jo laukia laiškininkės Alė Kazanavičienė ir Regina Puronienė. Panemunio krašto žmonėms laiškus nešioja Lina Gabriūnienė ir Rolandas Slapšys.
Iš Panemunio autobusiukas suka į Konstantinavą. Jos laiškininkė Kristina Kavoliūnienė sakė: “Kai duris užvėrė Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla, miestelis prarado gyvastį.” Konstantinavos žmonių dienas praskaidrina vienos šalies leidyklos organizuojamas žaidimas, kuriame galima laimėti 100 tūkst. litų. “Žinių, kad kas nors būtų laimėjęs vertingą prizą, neturime. Tačiau aistringiausios žaidėjos išlaidomis žaidimui nesiskundžia: švenčių proga parsisiųstas knygas dovanoja anūkams”, – pasakojo kilnojamojo pašto viršininkė Danutė Šukytė.
Ne mažiau aistringi ir Suvainiškio žmonės. Šiame miestelyje kilnojamojo pašto autobusiuko nekantriai laukia loterijos mėgėjai. Ar kuris jų rado laimingą bilietėlį, nežinia: juos aistruoliai tikrina namuose. Laiškus ir laikraščius šio krašto žmonėms neša laiškininkai Rimantas Atkočiūnas ir jo žentas Julius Grambovskis.
Iš Suvainiškio autobusiukas suka į Čedasus pas laiškininkes Janiną Prunskienę ir Gitaną Šimanauskienę. Iš ten – į kaimyninį Maineivų kaimą, į laiškininkės Anos Belovos kiemą. Ar maineiviškiai skaito “Gimtąjį…”? “Mūsų žmonės jį noriai prenumeruoja”, – sakė šeimininkė.
Paskutinė kilnojamojo pašto stotelė – Žiobiškis. Laiškininkės Edita Pliuškienė ir Vita Barkauskienė netrunka išsidalinti laiškus ir laikraščius. Stabtelėjęs Žiobiškio centre, autobusiukas suka atgal į Rokiškį.
Rokiškio paštas
Paštininkas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Taip sako Rokiškio pašto darbuotojai, kasdien į krepšius kraunantys spaudinius, laiškus, svarbius pranešimus ir skubantys pas miesto bei rajono gyventojus. Jų būrys ne toks ir mažas: 13 darbuotojų dirba mieste, 8 – pašto apskaitos punktuose kaimuose, 2 išnešioja pensijas.
Tikra Rokiškio pašto veteranė yra klientų aptarnavimo specialistė Nijolė Vedeikienė, pašte dirbanti nuo 1974-ųjų, ne vienas jos kolega savo darbo stažą taip pat skaičiuoja dešimtmečiais.
“Esame ne tik žinių nešėjai, bet ir nuodėmklausiai: turime žinoti, kas dedasi mūsų rajone, šalyje, o dažnai – net ir prenumeratoriaus kaimyno kieme”, – šmaikštavo Rokiškio pašto laiškininkė Vilija Sakalauskienė, su pašto krepšiu nesiskirianti nuo 1981 metų. Pasak veteranės ir jos kolegų, žmonių naujienų troškulys nesumažėjo, bet dėl sunkmečio leidinių prenumeruojama mažiau.
Didelę patirtį turintys paštininkai pastebi, jog žmonės vis rečiau bendrauja tarpusavyje. Ši tendencija plinta ne tik mieste, bet ir kaime, kur nuo seno buvo įprasta žinoti, kas dedasi kaimyno troboje. Esą net Kalėdų proga lietuviai vieni kitiems nebesiunčia sveikinimo atvirukų: paprasčiau ir greičiau paskambinti ar surinkti žinutę telefonu. Bet juk šios į šeimos istorijos dėžutę neįdėsi…
Taigi sunkmetis, palengvinęs laiškanešių krepšius, turi ir vieną savybę – kaimynai susitaria, kuris prenumeruos spaudinį, ir juo dalijasi.
Laiškanešiai nostalgiškai džiaugiasi, kad bent užsienyje šiuolaikinės technologijos dar neišgujo ranka rašytų atvirlaiškių, laiškų su sveikinimais: prieš didžiąsias metų šventes mūsų žmones pradžiugina puošnūs atvirukai iš Amerikos, Anglijos, Švedijos.
Niekas geriau už paštininką nepažįsta laikraščio skaitytojų ir jų norų. “Prenumeratoriai prašo, kad “Gimtajame…” būtų skelbiamos rusiškų televizijų programos, kad aprašomuose nusikaltimuose būtų paviešintos įtariamųjų pavardės”, – vardijo šiuos ir kitus skaitytojų pastebėjimus p. Vilija bei jos kolegos.
O ko laiškanešiai, kasryt lankantys kiemus ir sodybas, linki patys sau? Rokiškio pašto vadovas Antanas Jakimavičius šmaikštavo: “Tegu neatšimpa žurnalistų plunksna, žiema ateina nešiauri, šunys nesikandžioja ir pašto dėžutės būna lengvai pasiekiamose vietose.” Beje, apie pašto dėžutes paštininkai gali pripasakoti dešimtis linksmų istorijų. Esą vieni žmonės jas pakabina kuo toliau nuo namų, kad ryte galėtų pasivaikščioti, kiti niršta, kad išsiritę iš lovos spaudos negali ranka pasiekti. O kai kurie dėžutes tyčia paslepia, nes nori, kad laiškanešys užsuktų į trobą, kartu išgertų puodelį arbatos ir pasikalbėtų.
Anot laiškininkų, rašytas žodis labai laukiamas, bet ir gyvas – ne mažiau svarbus.
“Baltma” – su ryto kava
Optimistiškai nusiteikusios laikraštininkus pasitiko V.Baranovskio įmonės “Baltma” laiškininkės. Prie kavos puodelio su Inga Daškauskaite, Laimute Lekandriene, Irina Kavaliauskiene ir Asta Balužiene šnekučiavomės apie “Gimtojo Rokiškio” miestiečių skaitytojų įpročius: su ryto kava jie nori gauti ir laikraštį. Ir niekam nė motais, jog daužosi lietus ar užpustyti keliai. Prenumeratoriai prašo ir paslaugos: įmetus laikraštį į pašto dėžutę paskambinti į duris.
Anot pašnekovės, vis mažiau kiemų, kurie laiškininką pasitinka palaidais šunimis. “O štai mane pamėgusiam vilkšuniui laikraštį įkišu tiesiai į nasrus, ir šis jį nuneša šeimininkui. Beje, per daugelį darbo metų pastebėjau: kuo švaresnė ir tvarkingesnė daugiabučio laiptinė, tuo daugiau jos gyventojų užsisako “Gimtąjį Rokiškį”, – pasakojo ji.
Apie 3 val. nakties į darbą automobiliu važiuojančią L.Lekandrienę labai dažnai sustabdo policija. “Pareigūnai man sako: “Labas vakaras”, o aš jiems žvaliai: “Labas rytas”. Man darbas dar tik prasideda”, – šypsojosi p. Lekandrienė.
“Baltmos” vadybininkės Reginos Baranovskienės teigimu, I.Kavaliauskienė mina dviratį, o kitos važinėja automobiliais.
Lina DŪDAITĖ, Aldona MINKEVIČIENĖ, Dalia ZIBOLIENĖ, Norbertas BYČKOVSKIS
