Nedidelio ūgio, neseniai penkiasdešimtmetį atšventusi Kazliškio seniūnijos gyventoja Vilma Zadlavičienė, kaip ji pati sako, tapo antsvorio įkaite: 128 kg sverianti moteris nebegali normaliai vaikščioti ir judėti, jau antrus metus nebepajėgia pati užsiauginti daržovių. “Tikiuosi, jog rajone atsiras žmonių, galinčių man pagelbėti“, – savo lūkesčiais su “Gimtuoju Rokiškiu“ dalinosi moteris, į kampą įspeista ligų, antsvorio, nepritekliaus ir skurdo.
Nepriteklius…
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog penkiasdešimtmetį perkopę žmonės išgyvena patį laimingiausią periodą savo gyvenime: vaikai – užauginti, karjera, jeigu ji buvo svarbi, irgi jau padaryta, todėl telieka džiaugtis pilnatvės jausmu… Tačiau vos prieš pora mėnesių į šeštą dešimtį įkopusi Kazliškio seniūnijos Pagojų kaimo gyventoja Vilma Zadlavičienė šį savo gyvenimo etapą vadina vienu juodžiausių. Pusamžei moteriai koją kiša visa puokštė ligų ir neišbrendamas skurdas. “Vargu, ar beprisiminčiau, ką reiškia normalus gyvenimas“, – liūdnai nutęsia p. Vilma ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją… Baigė ji 8 klases, o sulaukusi 19 metų su savo dabartiniu vyru sukūrė šeimą. “Buvome laimingi ir įsimylėję. Netrukus į mūsų gyvenimą pasibeldusios trys atžalos tapo tikraisiais gyvenimo žiedais“, – svajingai dėstė p. Zadlavičienė. Negandos į jos namus įsliūkino vaikams pradėjus lankyti mokyklą. “Nors abu dirbome, tačiau skurdas ir nepritekliai vis dažniau ėmė klebenti namų duris. Skaudžiausia buvo dėl vaikų, kuriems negalėdavome nei gražesnio drabužio, nei skanesnio kąsnelio nupirkti. Būdavo, išleidžiu dukras į mokyklą, o pati apsipilu raudomis dėl jų išvaizdoje įsirėžusio skurdo… Nepritekliai vis dažniau prasiverždavo ašaromis, slogia nuotaika, abejingumu visam kam… 1998-aisiais medikai man diagnozavo depresiją“, – neslėpė savo negandų rašinio herojė.
“Bačkutės“ pravardė
Tačiau ne vien įkyrios mintys slėgė p. Vilmą. “Nesiliaujanti savigrauža, savęs kaltinimai tapo savotišku magnetu ligoms: prasidėjo nežmoniški stuburo skausmai, kaip vėliau paaiškėjo, juos paskatino ataugos, dar vėliau pasipylė sąnarių bėdos, o su jomis ėmė ryškėti ir antsvorio problema“, – pasakojo pašnekovė. Nedidelio ūgio moteris sveria net 128 kg. “Sunku judėti net po namus, o ką jau kalbėti apie išvykas į ligoninę ar polikliniką. Paprašyta prisiminti pirmuosius savo žingsnius nutukimo link, p. Vilma prisipažino niekada nebuvusi manekenės kūno sudėjimo. “Bačkutės“ pravardę bendraamžiai priklijavę dar mokykloje. Visuomet buvau apkūnoka. Gėda prisipažinti, tačiau su savo bendraamžiais nė karto nesu žaidusi gaudynių ar slėpynių. Nepatikdavo jokia judri veikla, mieliau skaitydavau knygos. O pavalgyti mėgdavau daug, skaniai ir riebiai“, – “Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo Pagojų kaimo gyventoja.
Misija: išgyventi
Moteris prisipažino, jog kovą su antsvoriu dar labiau apsunkino depresija: užplūdus blogoms mintims kelias nuo lovos iki šaldytuvo tapo pačiu svarbiausiu. Antrą invalidumo grupę turinti p. Vilma neslėpdama pasakojo: “Nuo mažens ištampytas skrandis išugdė žvėrišką apetitą. Nieko nereiškia vienu prisėdimu sukirsti du pilnus dubenius ryžių su spirgais ar kokiu riebiu pagardu. Tik poros prisėdimų prireikia didžiuliam dešros gabalui sudoroti.“
Antsvorio ir depresijos įkaite tapusi p. Vilma pagalbos kreipėsi į mūsų rajono medikus. “Jie liepė nepertraukiamai gerti vaistus nuo depresijos ir kreiptis į dietologę Panevėžyje, nes šios srities specialisto mūsų rajone nėra. Tačiau bėda ta, kad su vyru dabar verčiamės iš mano 389 Lt invalidumo pensijos. Šių pinigų vos pakanka maistui ir būtiniausiems vaistams. Ką jau kalbėti apie kelis šimtus kainuojančią dietologo konsultaciją ir kelionę į Panevėžį“, – rankomis skėsčiojo p. Vilma. Moteris prisipažino, jog būta dienų, kai nepriteklių spaudžiama ji turėjo rinktis: maistas arba depresiją slopinantys vaistai. “Išgyventi ir gydytis turint tokias pajamas prilygsta neįmanomai misijai: tenka rizikuoti atsisakant net būtiniausių vaistų, kurių neišgėrus, gali baigtis liūdnai.
„Ką išgyvena žmogus, sergantis depresiją?“ – klausėme pašnekovės. „Kartą pabudau, guliu tamsoje ir galvoju: „Kaip būtų, jei išžudyčiau miegančią šeimą?“ Bet dažniausia užplūsta noras pačiai nusižudyti“, – prisipažino p. Zadlavičienė.
Laikosi dietos
Skurdas ir nepritekliai apsunkina ir mūsų pašnekovės kovą su antsvoriu: moteris neįstengia vykdyti medikų duotų mitybos nurodymų. “Pūpsantis pilvas trukdo lenktis, todėl jau antrus metus negaliu užsiauginti daržovių, o įpirkti jų neišgaliu. Piniginė neleidžia nusipirkti ir metantiems svorį rekomenduojamų paukštienos, žuvies“, – vardijo p. Vilma. Pirmuosius žingsnius Kazliškio seniūnijos gyventoja svorio metimo link vis dėlto jau žengė: Papilyje gyvenančios sveiku gyvenimo būdu besidominčios Zitos Jankūnienės pastūmėta pradėjo laikytis mitybos rėžimo. “Valgyti ėmiau kas pora valandų, bet po labai nedaug. Iš savo raciono “išbraukiau“ riebią mėsą, bulves, stengiuosi valgyti daugiau vaisių ir daržovių, bet ir vėl atsimušu kaip į sieną: neturiu daržovių… Apmaudu, kad šiandien mūsų valstybė laikosi tokio principo: jei jau ubagas, tai gali būti ir nutukęs, ir apsėstas daugybės ligų“, – piktinosi p. Zadlavičienė.
Tikisi pagalbos
“Gimtojo…“ kalbinta Kazliškio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Edita Kastanauskienė, paklausta apie šio rašinio heroję, sakė: “Tai, kad ši moteris turi sveikatos problemų, žino visas miestelis. Tačiau dėl jos sutuoktinio ir sūnaus netinkamo gyvenimo būdo užuojautos moteris mažai sulaukia. Ne vienam kazliškėnui skolinga šeima vietos gyventojų nėra mėgstama.“ Pasak p. Kastanauskienės, norintys pagelbėti antsvorio ir depresijos įkaite tapusiai moteriai privalėtų kreiptis ne į ją asmeniškai, bet į Kazliškio seniūnijos darbuotojus. O p. Vilma kalbėjo: “Praverstų bet kokia pagalba: gal atsirastų žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo patirtimi kovojant su nutukimu, o gal kas nors susimylėtų pagelbėti finansiškai ar maisto produktais. Labiausia norėčiau apsilankyti pas profesionalų dietologą.“ Jos teigimu, svari bet kokia parama, kuri leistų jai išsivaduoti nuo antsvorio.
Norintys padėti šiai moteriai turėtų skambinti Kazliškio seniūnijos socialinio darbo organizatorei E.Kastanauskienei tel.: 42725, (8-620) 63092.
Agnė Puteikytė
Visiškai sutinku, ištvėriau tą patį, bet galiausiai nusprendžiau kreiptis pagalbos, o Reiki padėjo man atsistoti ant kojų tvirtai vėl.