Paliepio (Kazliškio sen.) kaime savo namuose rastas Petro Kairio (gim. 1927 m.) kūnas. Ant veido, rankų ir kojų matyti žaizdos. Įtariama, jog senolio kūną apgraužė graužikai. Ir kaimynai, ir seniūnijos darbuotojai teigia norėję padėti nuo pasaulio atsiskyrusiam vienišiui, tačiau šis jokios pagalbos nepriėmė.
Kriminalo neįžvelgė, bet policiją pakvietė
Garbaus amžiaus Kazliškio seniūnijos gyventojas P. Kairys gyveno vienas, buvo labai uždaro būdo, su niekuo nebendravo. Pasak Kazliškio seniūno Algirdo Kulio, paskutinį kartą žmonės jį matė sausio 17-ąją, o kitą dieną rado namuose mirusį, jo rankos ir kojos buvo žaizdotos. Anot seniūno, nors kriminalo neįžvelgė, tačiau nutarė iškviesti policijos pareigūnus. Tikslią mirties priežastį nustatys ekspertai. Pirminiais duomenimis, velionio kūną galėjo apgraužti graužikai.
Velionio kaimynė Vanda Leišytė sakė prašydavusi P. Kairį nakčiai palikti įjungtą šviesą, priešingu atveju žadėjo jo ieškoti – laužti duris, įeiti į vidų. „Negaliu pasakyti, ar žibėjo lempa paskutinį vakarą. Juk nebuvau įpareigota visados jį tikrinti“, – prasitarė V. Leišytė. Apie nelaimę ji sužinojo iš kito kaimyno. „Sekmadienį kaimynas buvo užsukęs pas Petrą, matė jį gulintį skarmaluose ir dar judantį, o pirmadienį jis jau buvo negyvas. Įtardamas negera, kaimynas pranešė seniūnijai. Seniūnas kartu su darbuotojais įėjo į namą, apžiūrėjo, kas ten dedasi“, – pasakojo V. Leišytė. Paklausta, ar galėjo vyro kūną apgraužti pelės, moteris atsakė, jog P. Kairys buvo keisto būdo, nekreipė daug dėmesio į tvarką, švarą, niekas nėra matęs jo kieme padžiautų skalbinių. P. Kairys kaimynams yra pasakojęs, kad jo kambariuose laksto ne tik pelės, bet ir šeškai.
Į namus nieko neįsileisdavo
Paliepio gyventojos V. Leišytė ir Lina Lasienė pasakojo, jog vienišius retsykiais užsukdavo į svečius, prašydavo paskaityti laikraščius ar laiškus, kuriuos dažniausiai gaudavo iš įmonių. Prieš šv. Kalėdas užsukęs pas V. Leišytę teiravosi, kaip virti kisielių, prašė paskolinti ąsotį, žadėjo į jį pilti alų.
Pas kitus žmones mėgdavęs užeiti P. Kairys į savo namus nieko neįsileisdavo, net neišeidavo pažiūrėti, kas beldžiasi į jo duris. „Prieš septyniolika metų mirė mano motina, vaikščiojau po kaimą ir visus kviečiau į laidotuves. Žinodama Petro gyvenimo būdą, pas jį nuėjau kartu su kaimyne, kuri su juo lyg ir daugiau bendravo. Ilgai beldėmės į duris ir mums tąkart pavyko: šeimininkas lauko duris pravėrė, bet tiek mažai, kad su juo sunku buvo susikalbėti“, – prisiminė L. Lasienė. Ji mano, kad vos keletas žmonių buvo peržengę P. Kairio namų slenkstį. „Kartą jis mieste kažką naujo nusipirko, firma atvežė didžiulę dėžę. Krovikams liepė ją padėti prie durų: „Vidun pats įsinešiu“, – trumpai paaiškino darbuotojams“, – pasakojo kaimynė.
Šildėsi degindamas dujas
Kaimo žmonėms P. Kairys yra pasakojęs, kad senosios jo namo krosnys nebeveikia, nusipirkęs naują, tačiau jos nesumontavęs. Norėdamas pašildyti patalpą, jis uždegdavęs dujinę viryklę, ant ugnies uždėdavęs plytas, nuo kurių ir sklisdavo šiluma. „Gal kada buvo užsnūdęs ir užgriuvęs ant įkaitusių plytų, nes ne kartą matėme jį sužalota nosimi, apsvilusiais, parudavusiais plaukais. Petras turėjo tokią madą: atsisėda, pasidairo, nutyla, galva tik nulinksta žemyn… Suprasdavome – užsnūdo. Miegantį jį matydavome net kaimo centre, prisėdusį ant akmens prie nebeveikiančios pieninės ar kito pastato, šieno ritinio“, – pasakojo L. Leišytė.
Kartais kaimynai nesuprasdavo, ar P. Kairys juokauja, ar rimtai kalba. „Buvo užsukęs, kalbėjome apie orą. Petras sakė, kad jo namuose šeši laipsniai šilumos ir jam šilta, o pas mane – devyniolika ir jam buvo šalta“, – V. Leišytė prisiminė per šalčius užsukusio kaimyno žodžius. Atėjusįjį į svečius ji sodindavo prie durų šalia šaldytuvo, tolyn į kambarį nenorėdavo leisti, nes labai „kvepėdavo“. „Nosį užsiėmęs galėjai su juo pakalbėti, bet neilgai“, – priežastį paaiškino V. Leišytė, tačiau patikino, jog kaimynas buvęs geros širdies: kai Paliepio žmonės savo šuliniuose pristigdavo vandens, jis leisdavo pasisemti, vežtis kibirais.
Šeštadieniais P. Kairys keleiviniu autobusu važiuodavo į Rokiškį parduotuvėn, pirtin. Kai autobusu nesugebėdavo nusigauti, prašydavo kaimyno jį nuvežti.
Prieš kokį dešimtmetį P. Kairys laikė arklius, karves, telyčias. Tąkart aplinkiniams atrodė, kad jis tinkamai neprižiūri savo augintinių. Situaciją aiškinosi Kazliškio seniūnijos specialistai, tačiau jiems buvę sunku: P. Kairys neįsileido į namus, todėl niekas su juo negalėjo pabendrauti. „Kaimo žmonės, seniūnija vienišiui siūlė pagalbą, tačiau jis nieko nepriėmė, gyveno atsiskyręs nuo visų savame pasaulyje“, – pokalbį baigė kaimynė.
Dalia Zibolienė
