Rokiškio rajone tyvuliuoja 99 ežerai. Tačiau vos keliuose jų galima pamatyti neįprastą reiškinį – plaukiojančias salas. Jos užšoka ant krantų, nutraukia elektros laidus, prispaudžia valtimis plaukiančius žvejus, į ežero vidurį nuplukdo poilsiautojus, sudrasko brakonierių tinklus…
Atplyšo žemė
Stebėti, kaip plaukioja salos, – įdomus užsiėmimas. Saugiai įsitaisęs krante gali grožėtis nuolat besikeičiančiu peizažu, mėginti spėti, į kurią pusę salos judės, ar jos susidurs… Tačiau apima kitoks jausmas, kai irkluodamas valtį pamatai dideliu greičiu į tave artėjančią salą. Vos per kelias sekundes turi apskaičiuoti, ar spėsi pasiekti žemę. O ką reikės daryti, jei sala prispaus prie kranto ar užtvers kelią prie švartavimosi vietos? Žvejai, susiduriantys su plaukiojančiomis salomis, skundžiasi, esą jiems tenka neįprastai daug irkluoti, dažnai keisti žvejybos vietą, o laimikio parveža tik… katinui.
Degučių (Obelių sen.) ežere žvejojantys vyrai ir pakrantės gyventojai priskaičiuoja 8 plaukiojančias salas, kurių didžiausia – maždaug 4 arų. Daugumoje jų auga medžiai. Kai kuriose salose žmonės gali vaikščioti. Prie Degučių ežero užaugęs Stasys Vainauskas prisiminė, jog jo vaikystės metais tai buvo kur kas mažesnis, žemais krantais ežeriukas. „Vasarą mėgome eiti žlegsinčia pieva, kai pėdas semdavo vanduo“, – paauglystės prisiminimais dalijosi p. Stasys. Anot jo, maždaug prieš tris dešimtmečius žiemą ežere ėmė dūsti žuvys. Rajono aplinkos apsaugos, Rokiškio mašinų gamyklos administracijos ir darbuotojų iniciatyva prie ežero buvo pastatyta užtvanka. Sukilęs vanduo apsėmė pelkėtą pievą, o nuo pelkėtos pakrantės atplyšo didžiuliai žemės plotai su medžiais ir kita augmenija. Taip susidarė įvairaus dydžio salos, o ežero plotas padidėjo.
Neranda kranto
„Ežere salos kartais tyvuliuoja pavieniui, o kartais būreliais, taip ir nerasdamos savojo kranto…“ – šypsosi p. Stasys. Labiausia jį stebina tai, jog pučiant nestipriam vėjui salos, nors ir nedideliu greičiu, vis tiek plaukia. Ir dar: plaukdamos jos tarsi plūgais praaria ežero dugną, drasko augmeniją, dėl to neleidžia ežerui užaugti. Beje, judančios salos labai nepatinka brakonieriams, mat jos sudrasko tinklus, todėl į namus tenka grįžti ir be žuvies, ir be įrankių.
„Kartą du meškeriotojai sakė nesuvokę, kas vyksta ežere. Žvejybos rytą tvyrojo rūkas. Vienas žvejų, nuplaukęs toliau nuo kranto, išmetė inkarą. Tačiau nespėję išsiimti meškerių žiūri: jų valtis – vėl prie kranto. Teko irkluoti ežero vidurin. Žvejai, sustabdę valtį, metė inkarą antrą kartą, tačiau ji ir vėl atsidūrė šalia kranto. Tik geriau įsižiūrėję vyrai suprato: juos persekiojo sala, kurios per rūką nė nepastebėjo“, – draugų papasakotą įvykį porino p. Stasys.
Okupavo maudyklą
Panevėžio aplinkos apsaugos departamento Rokiškio agentūros vyriausiosios specialistės Danutės Baronienės žiniomis, rajone yra keli ežerai su plaukiojančiomis salomis. Prieš trejus metus rudenį ant Kriaunelio (Obelių sen.) ežero kranto „išlipo“ maždaug 1 aro nendrėmis apaugusi plaukiojanti sala. „Ne šiaip sau priplaukė, o sakytumei kažkieno pastūmėta užšoko ant kranto ir okupavo Ažukriaunių, Ignotiškio, Tilvikų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojų mėgiamą paplūdimį“, – matytus vaizdus prisiminė aplinkosaugininkė.
Ji papasakojo ir anekdotinę situaciją. Aplinkosaugininkai norėjo nustatyti Apeikiškio (Obelių sen.) tvenkinio žuvingumo lygį. Iki vakaro nespėję atlikti tyrimų jie pasiliko nakčiai. Automobilį pastatė tolėliau nuo vandens, o palapinę – arti kranto. Ryte aplinkosaugininkai negalėjo patikėti savo akimis: aplink palapinę tyvuliavo vanduo, o jie plūduriavo tvenkinio viduryje. „Laimė, automobilį paliko toliau, bent jo nereikėjo gabenti į krantą“, – juokėsi p. Danutė. Žinoma, aplinkosaugininkai spėliojo, kas galėjo iškrėsti jiems tokį pokštą. Tačiau sužinoję apie plaukiojančias salas jie suvokė, kad tai – ne žmogaus, o gamtos išdaiga. Į panašias situacijas yra patekę ir poilsiautojai, maloniam poilsiui pasirinkę Apeikiškio pakrantes.
Nutraukė laidus
Panevėžio aplinkos apsaugos departamento Rokiškio agentūros viršininko pavaduotojas Sigitas Priedelis ne kartą stebėjo salų judėjimą Bedugnio (Kamajų sen.) ežeru. Prieš šio ežero gyvena jo tėvai. „Šio neįprasto reiškinio žodžiais neįmanoma apsakyti, reikia pačiam pamatyti“, – sakė p. Sigitas. Anot jo, Bedugnio ežere priskaičiuojama iki dešimt salų, kurių bendras plotas per 10 ha. Neišdildomą įspūdį palieka didžiausios – maždaug hektaro salos plaukiojimas. „Ežero bangomis skrodžia šimtametės pušys, kitokie aukšti žaliuojantys medžiai“, – pasakojo p. Sigitas. Nemažai žmonių, norinčių pamatyti šį reginį, specialiai važiuoja į atokius Duokiškio, Mikniūnų kaimus.
2008 m. vasarą Bedugnio ežeru medžiais apaugusios salos nuplaukė po aukštos įtampos elektros linija. Energetikams tai sukėlė nemažai problemų, nes kai kurių medžių viršūnės pasiekė laidus. Pasak p. Prievelio, energetikai ketino visose salose iškirsti medžius, tačiau gyventojai tam pasipriešino. „Tai – unikalus reiškinys, turime išsaugoti nors kelias savaime susiformavusias salas“, – įsitikinęs p. Prievelis.
Aplinkosaugininkė D.Baronienė sakė tiksliai nežinanti, kodėl vienuose ežeruose yra plaukiojančių salų, o kituose jų nebūna. „Greičiausia tai lemia ežero gruntas bei vandens lygis. Kai vanduo kyla, pelkėta žemė lengviau pasiduoda inercijai ir atskyla“, – svarstė inspektorė. Mokslininkų, tyrinėjusių plaukiojančias salas, išvados panašios: laipsniškas ežero vandens lygio kilimas sudaro palankias sąlygas susiformuoti augalinės masės dariniams – saloms: nuo ežero pakrančių dugno atplėšiami nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, karklais, juodalksniais, kitais drėgnų vietų augalais.
Dalia Zibolienė
