Taip, sutinka pedagogas, poetas Danas KAIRYS. Eilėraščiui to visai pakanka. Meilė yra kiekvieno eilėraščio kraujas. Net ir rašydamas piktoką eilutę, poetas rūstauja tik iš meilės kažkam, kas jos vertas. Na, o metafora – tai kūrybos elementas, kuris meilei suteikia šviežumo. Bet kokia kūryba ir yra būtent naujos raiškos gimdymas, neretai sunkus ir sekinantis.
Į poeziją, kišdama savo storą koją, visą laiką braunasi pilka gyvenimo proza. Tai, žiūrėk, valdžia pensiją apkarpė, tai cigaretės pabrango, tai sveikata sušlubavo… „Toks gyvenimas, – pasakytų koks nors pesimistas, nebūtinai prancūziškai, ir pridurtų: – Būna ir liūdniau.“ O gal be tos gyvenimo prozos neliktų ir dangun keliančios poezijos?
Ir dar vienas dalykas, kurį norėtų pabrėžti Danas. Eilėraštis turi skambėti. Neskambės – nepasieks ausies. Tai kam tada iš viso gadinti popierių?
Rokiškėnai jau vartė dvi Dano Kairio poezijos knygutes. O kaip skamba jo naujausi posmai? Įvertinkime.
…….
Tu žvaigždėmis rašei man laišką,
Pasirašei jį mėnuliu.
Dabar kiekvieną naktį vaiskią
Atsiskaityt jo negaliu.
Jame žalia jaunystė žėri
Lyg perlas, rastas vienąkart.
Dabar, praeinant mūsų erai,
Kaskart sunkiau „Sudie“ ištart…
Kada juodi mirties šešėliai
Uždengs man veidą. Stos naktis –
Skaitys tą laišką mano siela,
Skaitys ir neatsiskaitys.
Visa poezija šeštadienio “Gimtajame…”
