„Prekyba žmonėmis – aštri tema, tačiau apie tai kalbėti reikia”, – teigė Lietuvos „Carito” atstovė, Panevėžio regiono socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė. Kartu su Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru Rimantu Vagriu diskusijoje „Prekyba žmonėmis ir pagalba nuo to nukentėjusiems”, vykusioje rajono savivaldybėje, dalyvavę pašnekovai pasakojo darbe išklausytas gyvenimiškas istorijas, atskleidė prekyba žmonėmis užsiimančių asmenų veikimo taktiką.
„Augau su mama ir seserimi kaime. Kartą, kai jų abiejų nebuvo namuose, pas seserį atvyko draugai. Kadangi juos buvau mačiusi anksčiau, pasakiau, kad abi išėjusios, o kada grįš – neaišku. Ir stipriai pasigailėjau tą pasakiusi… Grupė vyresnio amžiaus vaikinų mane išprievartavo. Man tebuvo vienuolika metų… Patirtą skriaudą iš karto papasakojau grįžusiai mamai tikėdamasi sulaukti pagalbos ir palaikymo, tačiau teišgirdau žodžius, jog išsigalvoju… Kad ir kaip įtikinėjau, manęs ji neklausė. Nepaklausė ir mokytojai, kuriems mėginau įrodyti savo nepakeliamą skausmą, nieko nenorėjo girdėti net socialinė darbuotoja, kurios darbas – ginti vaikus… Mokykloje kas dieną susitikdavau savo prievartautojus ir tai tapo nepakeliama našta. Po truputį ritausi žemyn: tapau atšiauri, neberūpėjo mokslai, pradėjau vartoti alkoholį, kad nors trumpam užmirščiau įvykį, sugriovusį mano gyvenimą…” – Dovilės istoriją papasakojo socialinė darbuotoja. Dabar Dovilei – šešiolika metų, ji augina du sūnus, itin dažnai vartoja alkoholį ir vis labiau ritasi žemyn.
Tai tik viena skaudi istorija, kurią J. Zaborskienei yra tekę išklausyti per septynerius darbo „Carito” organizacijoje metus. Moters teigimu, seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms svarbiausia aplinkinių palaikymas ir supratimas: „Nereikia net kalbėti, kad tokie įvykiai palieka randą visam gyvenimui. Ypač pažeidžiamos tampa tos moterys, kurios buvo išvežtos į kitas šalis dirbti prostitutėmis. Šios moterys jaučiasi pažemintos, netenka pasitikėjimo savimi, praranda savivertę. Skaudžiausia tada, kai aplinkiniai ne užjaučia, bet atstumia. Deja, dažnai šios merginos pasirenka savižudybę. Pasitaiko, kai iš sekso vergijos išvaduota mergina ryžtasi grįžti pas savo skriaudikus, nes nebesitiki pritapti normaliame gyvenime. Jei Dovilė iš karto būtų sulaukusi pagalbos, jos gyvenimas dabar būtų daug geresnis.”
Miglė KATINAUSKIENĖ
