Obeliai bene pirmieji Lietuvoje pradėjo vieno garsiausių Lietuvos tenorų, laikomo operos pradininku mūsų šalyje, Kipro Petrausko 130-ųjų gimimo metinių minėjimą.
Jam pasirengta iš peties: Obelių muziejuje veikia garsiojo tenoro gyvenimą scenoje ir už jos ribų atspindinti nuotraukų paroda. O specialiame susitikime, skirtame jo veiklai ir darbams apžvelgti, netrūko įdomybių. Antai garsiosios Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Fleitų orkestro vadovas Marius Pupkovas obeliečius supažindino su neregėtais instrumentais – vienintelėmis Lietuvoje kontrabosine ir bosine fleitomis. Muziejininkė Onutė Mackevičienė nuotaikingai pasakojo apie Obelių ir Rokiškio muzikinę aplinką, leidusią skleistis tokiems talentams, kaip K. Petrauskas. Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė supažindino su K. Petrausko paveikslu jo amžininkų Jono ir Alfonso Keliuočių prisiminimuose. Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotojos Vida Bingelienė ir muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė skaitė K. Petrausko gerbėjų laiškus. Pasirodo, žvaigždžių kultas – ne šių dienų išradimas. Ir tuometinės žvaigždės buvo lepinamos ne tik ašaringais atodūsiais ir aistringais žvilgsniais, bet ir… nepavykusiais pyragais bei tortais. Nors šiandien ir juokinga, audringaisiais 1919-aisiais Sankt-Peterburge gerbėjų padovanotas maišelis bulvių, duonos kepalėlis ar ryšelis cukraus buvo aukso vertės. Ir į nešildomą operą gerbėjos tempė ne gėles, o malkas…
Kol negausus obeliečių būrelis klausėsi įdomių pranešimų apie garsųjį muziką, likusieji miestelėnai iš anksto ieškojo geresnių vietų Obelių bažnyčioje, kad kuo geriau matytų ir girdėtų K. Petrausko bene garsiausią mokinį maestro Virgilijų Noreiką. Jis obeliečiams paruošė įspūdingų klasikinių ir šiuolaikinių sakralinės muzikos kūrinių repertuarą. Beje, prieš pradėdamas dainuoti, maestro paprašė kuo toliau patraukti “pabūklus” – mikrofonus. “Aš į mikrofoną nedainuoju”, – sakė jis. Išsamiau apie K. Petrausko jubiliejaus minėjimą Obeliuose – antradienio “Gimtajame Rokiškyje”.
Lina Dūdaitė
