Pagaliau kūrybinis „Vaivorykštės“ puslapis atsiveria rajono moksleivių prozai. Konkurso „Lietuvos vizija“ brandžiausios, gražiausios, šmaikščiausios ir net kritiškiausios mintys aptartos prieš keletą mėnesių. Komisijos nariai – J.Keliuočio viešosios bibliotekos vedėja Alicija Matiukienė, Vaikų literatūros skyriaus vedėja Salvinija Kalpokaitė, Seimo nario padėjėja Laima Bieliūnienė, žurnalistai Rita Briedienė ir Stasys Varneckas –pačius įdomiausius rašinius nusprendė pateikti „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojo vertinimui. Jį pasiekęs spausdintas žodis bus geriausia dovana jauniesiems rašytojams, o ir paskata kurti. Gal tarp šių moksleivių užaugs vertas literatūrinės Nobelio premijos. Sako, jog esame per maža tauta būti įvertintiems tokia premija, bet juk Airijos net keturi rašytojai ją pelnė. Tad, sėkmės rašiusiems ir sėkmės juos skaitysiantiems! Jaunų žmonių Lietuvos vizija ir yra mūsų ateitis.
Trys baltakasės seserys
Angelė VILKICKYTĖ, 16 metų, Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazija
Seniai seniai, kai per žemę praslinko ledynai, palikę gilius pėdsakus – jūrų platybes ir ežerų gelmes, kalnynus ir lygumas, miškus ir dykynes – žemė pasidalino įvairių formų ruožais – savitais ir nepakartojamais kiekvienai vietovei. Taip kaip trys baltakasės seserys, baltaveidės gražuolės, lyg išplaukusios iš Baltijos jūros ir jos putų išpraustos, pasipuošusios gintaro vėriniais – taip šalia draugiškai ir gražiai gyveno trys šalys – Estija, Lietuva ir Latvija. Glaudėsi viena prie kitos, gražiai sutardamos, visos kalbėdamos sava kalba, bet suprasdamos viena kitą, laisvos ir išdidžios.
Ir galėjo taip dar ilgai klestėti ir draugauti, jei ne nuožmūs atėjūnai iš Rytų šalies , prievarta ir apgaule parklupdę gražuoles seseris, nukirpę jų ilgąsias laisvės kasas, o jas pačias pririšę prie savęs plieno grandinėmis pusei šimtmečio. Vergavo ir kentė seselės, kraudamos turtą svetimiesiems, kantriai nešė jungą, kuris buvo skaudus ir nemielas.
Tik slapta kartkartėmis nušvisdavo vilties spindulėlis. Vakarais, kai nurimdavo jūros bangos, sesutės susikabinusios rankomis dainuodavo savo laisvės dainas, pritariant graudžiam žuvėdrų klyksmui. Tolumoje, jūroje, šviesdavo švyturys, rodęs žvejams kelią namo. Tas švyturys tapdavo vilties šviesele, vedančia paklydusias seseles namolio į laisvę. Naktimis joms sapnavosi laisvė, atgimdavo slapta viltis apie išgelbėtoją, atskriesiantį lyg vėjas ant galingo balto žirgo, karžygį, atnešiantį laisvę.
Rašinius skaitykite šeštadienio “Gimtajame…”
Gr inform.
