Nors kraštiečiui dailininkui Rimui Zigmui BIČIŪNUI nepatinka nei 7, nei 0, tačiau būtent šiemet, sulaukus jubiliejaus, Rokiškis suteikė jam Krašto garbės piliečio vardą. Šiandien Rokiškio dvare menininkui įteikiamos regalijos ir atidaroma jo bei mamos, taip pat mūsų krašto garbės pilietės, šviesaus atminimo Monikos Bičiūnienės, paveikslų paroda.
R. Z. Bičiūnas, kurio tapybos parodos rengiamos visame pasaulyje, Rokiškiui yra padovanojęs didžiausią – beveik 200 paveikslų savo ir motinos, garsiausios Lietuvos primityvistės, kūrinių kolekciją. Muziejininkai ir tie, kas neabejingi menui, supranta, jog tai – neįkainojama dovana.
Su Rimu Zigmu BIČIŪNU kalbėjosi žurnalistė Reda MILAKNIENĖ. Ne tik apie paveikslus, kurie Paryžiuje yra kabėję šalia Pikaso, bet ir prancūzų jam žarstomus komplimentus, bohemą, politiką, moteris, filmus, šiaip gyvenimą ir prancūzę, kurią išgelbėjo jo kūrinys… Su R. Z. Bičiūnu įdomu. Jis – talentingas, daug pasaulio, menininkų matęs, turintis prancūziško šarmo, išsilavinęs, o kartu ir žemiškas, nesusireikšminęs. Nors kiaušinienę kepa tik… kas penkiolika metų.
– Kaip reagavote sužinojęs, jog tapote gimtojo krašto garbės piliečiu?
– Be galo smagu. Nuo Rokiškio krašto nesu nutolęs. Visada visur, ir parodose užsienyje, rašau, kad esu gimęs Rokiškio rajone, Panemunio kaime. O Rokiškis bėgant metams tapo dar artimesnis. Ypač dvaras (Rokiškio krašto muziejus – aut. past.), ypač dvaro moterys, kurios ne tik profesionalės, bet ir kaip žmonės man labai patinka. Dvaras darosi ne šiaip centriukas, bet kultūros centras. Vien Liongino Šepkos, mano mamos kolekcija, grafų palikimas ko verti.
Kai kurie miestai atstato cerkves, turtingi žmonės dovanoja kūrinius meno galerijoms. Pakalbėjęs apie tai su žinomiausiu Rusijos menotyrininku ir aš pagalvojau: o kodėl man nepadovanojus savo darbų kolekcijos Rokiškiui, kur jie bus saugomi, kur jau yra mamos darbai?
Praeis kokie 50 metų. Jei dar žmonėms bus reikalingas menas, bus Rokiškyje galerija… Bet reikia jau dabar pradėti kaupti paveikslus, nes kolekcija per kelerius metus nėra surenkama. Tam reikalingas viso žmogaus gyvenimo laikas. Kalbinu ir vieną kitą savo kolegą, kuris gal turi sentimentų Rokiškiui, kad darbą kitą parinktų. Jei turėsime Rokiškyje Petro Kalpoko, Justino Vienožinskio darbų… Laikas greitai eina, dailininkai iškeliauja, reikia…
– Daugiausia paveikslų Krašto muziejui padovanojote būtent Jūs. Ar negaila? Juk galėjote brangiai parduoti, jie vertinami dešimtimis tūkstančių eurų.
– Žinoma, viską galima paversti pinigais. Bet noriu, kad dalis darbų būtų saugomi vienoje vietoje. Mano paveikslų daug visame pasaulyje – ir Amerikoje, ir Japonijoje, gal 30-yje šalių, bet bėgant metams žmogus pradedi galvoti, kad reikia kažką palikti tiems, kas saugotų. Labai pasitikiu Rokiškio muziejaus moterimis. Muziejus dirba profesionaliai, nebus taip, kad sukraus į kokį kampą, užeis ūpas – ištrauks. Matau, kaip čia mamos darbus rimtom progom ištraukia ir parodo.
Dabar daug dailininkų grįžta į Lietuvą. Palanga turi savo, Klaipėda – savo puikiausius rūmus. Rokiškis anksčiau ar vėliau irgi turės įkurti rimtą galeriją. Sūriais turistų nepritrauksime. Prancūzai priskaičiuoja tiek sūrių rūšių, kiek metuose dienų, bet ne vien dėl jų į Prancūziją važiuojam. Galvoju, aukštaičiams yra kuo pasididžiuoti. Kultūros poreikis žmonėse tikrai nemažės.
– Jūs jaunas buvote pripažintas. O gal prisimenate laiką, kai pasiūlėte tapyti savo mamai? Kaip būdamas, berods, studentas, pamatėte, kad joje, kaimo moteryje, irgi slypi talentas?
– Mamai buvo 50 metų. Aš – porą metų jau pasimokęs M. K. Čiurlionio meno mokykloje, gerų pavyzdžių bent iš reprodukcijų matęs. Mačiau, kad mamą traukia šitie dalykai, kad jos darbelis, kurį nutapė, gana įdomus. O mokykloje skyrėme dėmesį liaudies menui. Todėl gana greitai pajutau, kad čia bus kažkas įdomaus, kad mama gali dirbti. Paskui, dirbdamas su suaugusiaisiais (R. Z. Bičiūnas įkūrė garsią savo studiją „Paletė“, kur piešti mokosi suaugusieji – aut. past.) ne su vienu esu pasiekęs puikių rezultatų – ir į tarptautines parodas pateko.
Pats nenorėjau dėstyti aukštojoje mokykloje, buvo svarbu, kad dienos šviesa man priklausytų, kad galėčiau tapyti. O su įvairiausių profesijų suaugusiaisiais, kai jie šnekėdavo, turėjau ir ko paklausyti, pats augau per juos. Esu laimingas, kad nereikėjo programiniais dalykais užsiimti. Būtų užkabinę man profesoriaus vardą, kiek laiko būčiau praradęs. Mums – visiems dailininkams – tos pedagogikos užteko virš galvos. Puikiai žinau visas sistemas, žinau, ką jaučia kolega, kai skundžiasi: „Nuėjau, o studentai nenori dirbti.“
– Menotyrininkai rašo: „Pagrindiniai R. Z. Bičiūno kūrybos motyvai – moterys, gėlės ir paukščiai. Rimo Zigmo tapomos moterys – šventiškos, paslaptingos, ekscentriškos. Dažnai jos – tarsi nuo teatro scenos nužengusios primadonos, dramų herojės, vylingai besišypsančios, flirtuojančios su žiūrovu. R. Z. Bičiūno drobėse moterys šypsosi, juokauja, kupinos gyvenimo džiaugsmo, toli nuo kasdienybės rūpesčių.“ Nemažai Jų – Moterų – buvote sutikęs. Kokios vertos Jūsų teptuko?
– Visokios. Ir teatro moteris, ir moteris su vaiku, ir karo metų moteris kaip simbolis, ne tų karo laikų žmogus, bet iš literatūros, iš kino… Negi klaupsiuosi ant kelių ir mušiuosi, negi turiu to išsižadėti. Bet žinote, kaip ten bebūtų, su didele bohema nedraugavau. Šiek tiek buvo, bet ne tiek daug. Tuščios šnekos, filosofavimai prie stalo man svetimi, gerokai greitai nuo to atitrūkau. Man daugiau patinka būti savo erdvėje, klausytis geros muzikos su savo rato žmonėmis, geriau nueiti į gerą koncertą. O bohemą palikim labai jauniems.
Ką gali pasiekti žmogus, rankoje nuolat laikantis butelį? Arba labai talentingas ir pasiekia kažką, arba sudega. Ir Paulius Širvys būtų parašęs, bet jo gyvenimas tuo metu buvo labai sunkus. Ne kartą esu jį sutikęs, žodžiu kitu persimetęs, bet skirtingais takeliais vaikščiojom. Koks talentas. Jis irgi – mūsų krašto žmogus.
– Kas Jūsų autoritetai?
– Visų pirma, lankau gerus muziejus. Man svarbu tai, kas jau yra sukurta – kai negali atsistebėti. Mokiausi dailės, kur buvo tradicinis suvokimas, jog reikia piešinį valdyti, valdyti spalvą ir daug metų šito mokytis. O dabartiniams menininkams svarbu idėja – jei reikia, jie vietoj dažų kažką prikals, reikia, panaudos fotografiją, jeigu reikės, fone bus muzikos elementai, šviesa, prožektoriai. Taip pasiekia gana efektingų rezultatų. Tačiau tai – ne mano kelias.
Aš esu tradicionalistas ir tuo didžiuojuosi. Tradicinis dailininkas, tapantis ant drobės tradiciniais dažais. Ir man problemų yra labai daug. Naujumas dar nereiškia, kad tai – vertybė. Daug kas priskiria meno reiškinius postmodernizmui, bet vyksta šlykščiausias globalizmas. Jis įlindęs ir į mūsų kultūrą. Labai domimasi, kas, kur, kaip daroma ir taip toliau, bet užmirštamas nacionalinis charakteris.
– Apie Jus rašoma: „Dailininkas negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet jo menas „paryžietiškas“. Kaip manote, kodėl?
– Mano mokytojas profesorius Gudaitis Paryžiuje studijavo, aš nuo Čiurlionio mokyklos laikų labai domėjausi prancūzų tapybos mokykla. Jų dailininkai man labai artimi. Studijavau jų meną, nors pradžioje labai nedaug tų darbų mačiau. Bet tegu prancūzai komplimentus ir žarsto, aš vis tiek išlieku lietuvių dailininku. Per daug metų išmokau derinti kontrastingas spalvas. Tegu atsiranda, kas geriau dar derina. Savo kūryba aš nekonkuruoju su Jonu ar Petru, visada žinau, kur reikia pasitempti.
– Ar kasdien tapote?
– Kasdien. Dirbtuvės 50 metrų nuo namų Užupyje. Būna, nepavyksta, nervinuosi, būna, tvarkau senus kūrinius, kartais prie keliolikos paveikslų dirbu. Po keletą metų prie vieno kartais praleidžiu. Niekas nesidaro viens du. Čia tik pleneruose yra tokie, kur pašaudo dažais ir… gatavas darbas.
– Iš kur atsiranda temos? Kas Jus įkvepia tapyti, kai atrodo tiek visko matyta, nupiešta, išjausta, išgyventa?
– Niekas taip greitai nesensta, kaip temos. Pati tapyba turi kalbėti už save, siužetas yra antraeilis reikalas meno kūriniui. Yra plastiniai dalykai – spalva, forma, šviesa, piešinys. Per šimtus metų atrodo, kad jau viskas padaryta, bet va, kaip reikalingas operos solistas, dainuojantis arijas, kurias dešimtmečius ar šimtmetį prieš jį dainavo kiti, taip ir dailininkai. Kiekvienas po truputį kažką įnešam. Man patinka, kai dailininkas yra sukūręs savo matymo lauką, kai aišku – tai jo pasaulis, kad jis žmonėms dovanoja savo matymo kampą. Tai yra vertybė, ties kuria reikia dirbti.
– Betgi kartais visos tos tapybos ir menai nusibosta. Išeinate pasivaikščioti?
– Kavos mėgstu išeiti su Nijole (dailininko žmona – aut. past.) į senamiestį. Kartais sugenda kai kur kokybė, bet mes po kiek laiko vėl grįžtam, patikrinam. Tai yra smagu. O man, tokiam namisėdai, kasdien tris keturis kilometrus pasivaikščioti ir daktarai liepia.
– Ar esate pakylėtas nuo buities, ar mokate ir kiaušinienę išsikepti, automobilį pataisyti?
– Automobilio nevairuoju, o kiaušinienę neseniai po penkiolikos metų pertraukos kepiau, kai atėjo sūnus su dukra. Padariau jiems sensaciją, net fotografuoti puolė. Aš ir pats nustebau, kad valgomas daiktas pavyko. Šiaip jau „pameistravoju“ su medžiu ir betvarkės nemėgstu labai. Apsikuitusio, murzino menininko neįsivaizduoju. Manau, tai nevaleika, o ne inteligentas.
– Kokią muziką klausote?
– Ir klasiką, ir popsą. Prancūzų šansonus, džiazą. Kiek geros muzikos… Gali vardinti ir vardinti. Šiandien, tarkim, turiu paimti Mocartą, kitą dieną – ką nors iš prancūzų dainininkų. Ūpo žmonės mes esam.
Ir muzikoj, ir dailėj grįžti žmogus prie tų pačių kūrinių, nes pasirenki kokybę. O proginiai dalykai manęs nejaudina – išlenda į televizijos ekraną, pasikraipo, balso neturi, matosi, ko vertas. Turiu televizorių, bet stebiuosi: net Lietuvos televizijoj nebėr profesionalų, tai yra eilinė saviveikla. Tegul ji būna kažkokiom progom atliekama, betgi ne per centrinę televiziją. Taip ir prasideda suprastėjimas. Jei per televiziją parodo, tai jis jau aukščiau už kitus? O kokiu būdu?
– Tai politikon Jums niekada nesiūlė?
– O Viešpatie… Nuobodžiau neįsivaizduoju. Kiek jų esu pergyvenęs. Ministrų. Kur jie dabar? O aš kaip buvau dailininkas, taip ir esu.
– Betgi žinote, kas Lietuvos premjeras?
– Bet vis tiek žinau, kas mūsų premjeras (šypsosi – aut. past.). Visi lietuviai esame aukščiausio lygio strategai, dėl visko mums reikia išgyventi. O kaip nesijaudinsi? Gyveni ir jauti, kad galėtų būtų kažkas geriau, ne vien savo kailiu rūpiniesi.
– O krepšinį žiūrite? Filmus?
– Ramus likau, kai su vienu krepšinio klasiku pašnekėjau. Jų intelektas pasirodė ne pernelyg aukšto lygio. Tada atkritau. Bet visada smagu, kai lietuviai laimi. Žiūriu kartais, bet nesu koks didelis „fanas“.
Fone man reikalingas televizorius – ar koks protingas žmogus šneka, arba filmą viena akimi dirsteliu. Reikia, kad kažkas būtų su manim tarp keturių sienų. Taip gaunu informaciją iš aplinkos, įdomių dalykų tie kino operatoriai parodo. Žiūriu kaip dailininkas, matau labai gražių kadrų. Siužetas arba tekstas mane mažai jaudina.
– Ką turite galvoje sakydamas „protingas žmogus šneka“?
– Nebūtinai jis turi būti iš universiteto. Tiesiog paprastas savo srities specialistas. Man įdomu, ką jisai mąsto, kaip supranta. Kartais svarbu, kaip protingas žmogus sugeba patylėti. Tylėjimas – minčių tęsinys. Prisiskaitymai, filosofijos, šnekos nuo „bačkos“ ir pareigybės nebūtinai rodo protą. O štai Rokiškio dvare protingos muziejininkės dirba.
– Kuo Jus užbūrė Rokiškio muziejininkės, kad jau trečią kartą mūsų pokalbyje jas minite?
– Mano kolega Leonardas Tuleikis yra pasakęs, kad šventi žmonės yra kunigai, restauratoriai ir muziejininkai. Jei taip pasižiūrėjus į muziejininkus, jie dirba ne dėl atlyginimo, o dėl idėjos. Kiek rengiau savo mokinių parodų Rokiškyje, na tai Dieve, Dieve. Man patinka mano krašto žmonės, aš jais pasitikiu.
– Menotyrininkai kalba apie optimizmą, sklindantį iš Jūsų drobių…
– Visko kartais prirašo. Bet pasaulyje yra tiek daug juodo, kad nenoriu aš jo dauginti tiesiai šviesiai. Girdėjau ir mintį, kad „Bičiūno darbai neša tokią seksualinę potenciją, kad visos moterys turi turėti jų savo miegamuosiuose“. Bet šito nerašykit (šypsosi – aut. past.).
O pabaigai papasakosiu trumpą gražią istoriją, kuri neseniai nutiko Prancūzijoje. Antrą kartą mes, dailininkai, nuvažiavom į tą pačią vietą. Pleneras Provanse, apsistojom dvare. Kai pirmą kartą ten buvom, šeimininkė aprodė savo apartamentus, o aš specialiai nutapiau jai nediduką paveikslą: tamsios durys, bet jos apaugusios vynuogėm, ranką ištiesus gali skinti. Iš visų pusių šviesi siena. Prancūzija, vasara ir moteris į tą šviesą išeina. Tuomet sakiau: „Madam Šantal, tai Jūs.“
Pasirodo, mums išvykus, po penkių mėnesių jinai nuėjo pas daktarus ir jai nustatė sunkią ligą. Nieko negalėjo padaryti. O ji, gulėdama lovoje, prieš akis turi tą mano darbelį ir sako: „Salvatore salvatore (liet. gelbėtojas), jei jis nutapė, kad išeinu iš tamsos pro tas duris, tai aš ir turiu išeiti.“ Užsiėmė savitaiga, kuri ją sustiprino, jai pritaikė labai stiprią chemoterapiją, po to paliko geriau, ryžosi daryti operaciją ir operacija pavyko. Patys daktarai sako – stebuklas, nes nebuvo jokių šansų… Ką reiškia savitaiga? O kabliukas – mano darbelis. Juk galėjau padovanoti paprasčiausią peizažą, natiurmortą, darbą be žmogaus. Aš nepaišau žmonių, kurie eina į tamsą nugarą atsukę, man negera.
Man tokį malonumą tai suteikė. Kad kažkam padėjau visiškai atsitiktinai.
– Ačiū už pokalbį.
Reda Milaknienė
