Rokiškio dvaro tvenkinyje kol kas gyvena dvi juodosios gulbės – Lita ir Latas. Tai viena iš nedaugelio retų gulbių porų Lietuvoje. Tačiau šių gražuolių Rokiškyje gali padaugėti: praėjusią savaitę Lita netikėtai sudėjo pirmąjį kiaušinį, prie tvenkinio susisuko lizdelį ir panašu, kad ruošiasi perėti. Gulbes globojantys muziejininkai stebisi, kad jauniklis gali atsirasti rudenį, nors paukščiai peri pavasarį. „Ką ten žinosi, gamtoj dabar visokių neaiškumų pasitaiko. Gal taip yra dėl oro permainų?“ – šypsojosi Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė ir siūlė rokiškėnams jau rinkti vardą dar vienam gulbiukui. Žinovai prognozavo, kad palikuonių galima tikėtis po šešerių metų…
Dovanojo latviai
Juodosios gulbės Rokiškio dvaro tvenkinyje apsigyveno 2011–aisiais. Šių retų paukščių porą miestui dovanojo latviai – jos atvežtos iš Cėsio, su kuriuo Rokiškis draugauja jau ne vienerius metus.
2010–aisiais per Jonines iš kiaušinių išsiritusių gulbių šešetuku rūpinosi latvių firmos „Klegeni“, prižiūrinčios ir tvarkančios Cėsį, savininkas Aleksandras Raubiško. Iš to šešetuko du gražuoliai ir buvo atgabenti į Rokiškį. Ši dovana nesiejama su grafų laikais: muziejus neturi žinių, kad jie tvenkiniuose būtų laikę retų paukščių.
Ne visas maistas tinka
Prieš porą metų, gegužę, žmonių būrys į vandenį paleido gulbes. Muziejininkai prisimena, jog tąkart juodieji paukščiai buvo bailūs, nerimavo. Patinas šiek tiek didesnis už patelę. Abu pakirptais sparnais, kad neišskristų.
„Rodės, gulbės neįsidrąsins leistis stačiu tvenkinio šlaitu, tačiau netrukus šastelėjo vandenin ir nusliuogė jo paviršiumi“, – apie neeilinį įvykį rašė „Gimtasis…“
Parengiamieji darbai gulbėms priimti vyko prieš jų atgabenimą. Rokiškio seniūnija paukščiams įrengė voljerą – vieline tvora apjuosė dalį tvenkinio, tokią pat ištiesė ir per visą jo plotą.
Kada bus palikuonių?
Smalsuoliams jau tada rūpėjo, kada porelė galėtų atsivesti pirmuosius gulbiukus? A. Raubiško prisiminė, kad 2001-aisiais iš Portugalijos į Latviją atvežta jauniklių porelė palikuonių susilaukė tik šeštaisiais metais. „Vadinasi, ir rokiškėnams gulbiukų teks laukti tiek pat“, – spėliojo svečiai iš Latvijos. Jie sakė, kad paukščiai dar ne kartą keis plunksnas, taps šiek tiek tamsesni, tačiau juodi kaip anglis nebus.
Rokiškėnai itin domėjosi retomis grakščiomis gulbėmis ir, „Gimtajam…“ paskelbus konkursą, išrinko jiems vardus.
Besigrožinčiųjų paukščiais šiltuoju metų laiku Tyzenhauzų alėjoje nestinga. Gulbės traukia ir turistus, ir vietinius. Tiesa, žinovai perspėja, kad maitinti jas reikia itin atsargiai, nes ne visas maistas gulbėms tinka – labiausiai joms reikėtų smulkintų daržovių, grūdų, tačiau nepatartina duoti juodos duonos.
Žiemoja dvaro rūsiuose
Atskiro rūpesčio gulbės reikalauja šaltuoju metų laiku. Jau dvi žiemas jos praleido Krašto muziejaus rūsiuose. Ten yra specialiai paukščiams įrengti vandens telkinukai, jų vanduo keičiamas, kad būtų švarus. „Stengiamės gulbėms duoti žalio maisto: salotų, morkų, kopūstlapių, žirnių, duodam ir džiovinto batono. Jos nenori vien sauso maisto“, – sakė M. Mieliauskienė. Jo parūpinti padeda ūkininkai, verslininkai, o mokytojai atneša vaikų paukščiams surinktas gėrybes.
„Kai pas mus atvežė gulbes, mes ėmėmės domėtis jų priežiūra, skaitėm specialią literatūrą. Jei gulbės jau sudėjo kiaušinį, vadinasi, mūsų žinios ir maistas joms nepakenkė“, – šypsojosi M. Mieliauskienė.
Žiemą į rūsius Lita ir Latas perkeliami vos susiformavus ledukui ant vandens ir šiltai gyvena tol, kol ledas ištirpsta.
Be žmonių neišgyventų
Klaipėdietis ornitologas Julius Morkūnas rašo disertaciją apie gulbes, tad apie šiuos paukščius žino beveik viską. Jis mano, kad „scenarijus gali keistis“ – kiaušinių, jei jau yra pirmas, gali būti ir daugiau. Mat jų gulbės paprastai sudeda iki septynių. Tiesa, juodosios – mažiau.
J. Morkūnas pastebėjo, kad Rokiškyje gyvenanti juodųjų gulbių pora pakankamai jauna, tad dar neturėtų dėti kiaušinių. „Tačiau jei taip atsitiko, vadinasi, sąlygos, kuriomis jos gyvena, – geros ir tinkamos“, – kalbėjo pašnekovas. Tiesa, išsiritusius jauniklius reikia perkelti į šiltesnę patalpą. Šios gulbės, anot ornitologo, neskrenda žiemoti į šiltus kraštus. Tad būdamos šiaurinėse šalyse be žmonių pagalbos neišgyventų.
Toleruoja nelaisvę
Tai, kad juodosios gulbės peri spalį, lapkritį, anot J. Morkūno, yra normalu, nes jų tėvynėje – Naujojoje Zelandijoje, Australijoje – dabar pavasaris. Į Europą pervežti paukščiai peri rudenį, nes tai jiems diktuoja biologinis laikrodis. Gulbės peri 30–35 dienas. Didžiąją laiko dalį ant kiaušinių tupi patelė, o patinas ją pavaduoja tik retkarčiais, patelei išėjus maisto. Visi jaunikliai ritasi vienu metu, o kiaušiniai tvirtesni nei vištos, šiek tiek panašūs į žąsies. Išsiritę jaunikliai iš pradžių būna pilkos spalvos.
J. Morkūno žiniomis, Lietuvoje gyvena apie dešimt juodųjų gulbių porų – jų yra kaimo sodybose, pas verslininkus. Juodosios gulbės, anot pašnekovo, greitai pripranta prie joms sudarytų sąlygų, toleruoja nelaisvę. Nors nėra išrankios maistui, joms nerekomenduojama duoti juodos duonos, keptų prieskoninių gaminių, bulvių traškučių ir apskritai nenatūralaus maisto.
Reda MILAKNIENĖ
