Iš keliasdešimties tūkstančių medinių eksponatų muziejininkai lankytojams parodo tik jų dalį. Visiems eksponuoti tiesiog nėra vietos. Tačiau beveik viską galima rasti medžio paveldui skirtose knygose, kataloguose, fotografijose ir virtualioje erdvėje. Ši medžiaga aktuali ir būsimiems kolekcijų žiūrovams, ir menotyrininkams, ir archyvų tyrinėtojams…
Pirmiau į popierių sudėjo mokslininkų pranešimus
Vienas pirmųjų Rokiškio krašto muziejaus leidinių apie drožybą pasirodė 1997-aisiais. Jis buvo skirtas garsiausio praėjusio amžiaus dievdirbio Liongino Šepkos 90-mečiui. Ta proga dvare surengta proginė konferencija, o į minėtą leidinį sugulė jos metu skaityti pranešimai. „Dabar ši medžiaga – bibliografinė retenybė, muziejininkai minėtą leidinį beturi tik savo bibliotekoje”, – sakė Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.
Dar po šešerių metų muziejininkai surengė konferenciją „Šiuolaikinė medžio drožyba: senųjų tradicijų ir šiuolaikinių idėjų samplaikoje”, kurią rėmė Kultūros ministerija. Jau buvo įsismarkavusios nuo 1994-ųjų Rokiškyje vykstančios konkursinės parodos L. Šepkos premijai laimėti, UNESCO į nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą įtraukė Lietuvos kryždirbystę, todėl drožybos subtilybes Rokiškyje tuomet gana plačiai nagrinėjo garsiausi šios srities mokslininkai, menotyrininkai Regimanta Stankevičienė, Jolanta Zabulytė, Alė Počiulpaitė, Skaidrė Urbonienė ir kiti. Minėtos konferencijos medžiaga irgi buvo išleista atskiru leidiniu, nedideliu 200 egzempliorių tiražu.
Knyga pasirodė per jubiliejų
Pirmas leidinys, skirtas konkrečiam mūsų krašto medžio meistrui, dienos šviesą išvydo 2005-aisiais. Tuomet 90-metį šventė Bronislovas Milaknis, o knygai paramą skyrė jo sūnėnas Valentinas Milaknis. Į ją muziejininkai sudėjo kone visų Krašto muziejaus fonduose saugomų B. Milaknio kūrinių fotografijas ir keletą straipsnių, apžvelgiančių menininko kūrybą bei biografiją. Anot M. Mieliauskienės, imtis katalogo leidybos tuomet paskatino artėjantis drožėjo jubiliejus. Šiandien leidinys ypač naudingas tiems, kas nori išsamiau susipažinti su šio meistro kūryba.
Asmenybė, atskleista per laiškus
Po poros metų Rokiškio krašto muziejus išleido itin vertingą knygą „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka”. Jos rengėja M. Mieliauskienė sakė, jog šio dievdirbio asmenybė knygoje visų pirma skleidžiasi per jo laiškus žmonai Danutei, kuriuos muziejininkai kaip tik buvo gavę dovanų iš dievdirbio našlės. Leidinyje publikuojamos laiškų ištraukos, daugybė amžininkų atsiminimų, atskleidžiama iki tol nežinotų faktų apie neeilinį kūrėją, be to, patalpinta nemažai L. Šepkos darbų fotografijų.
Išleidę minėtą knygą muziejininkai įsibėgėjo. Pasirodė knyga apie dar vieną mūsų krašto meistrą „Jonas Vizbaras (1888-1976) medžio drožyba”, skirta kūrėjo 120 metų jubiliejui. Tuomet buvo parengtas ne tik katalogas, bet ir visas renginių ciklas – drožėjo darbų paroda Panemunėlyje, knygos pristatymas.
Garsas apie prakartėles
Tuo pat metu Rokiškio krašto muziejaus mecenatas Andželas Frozijas savo lėšomis parengė dar vieną medžio paveldą įamžinusį katalogą „Prakartėlių muziejus”. Jame reklamuojama Rokiškio dvare esanti prakartėlių ekspozicija. Šis leidinys išleistas Italijoje, tačiau tekstai lietuviški. Anot M. Mieliauskienės, katalogas platintas Italijoje ir Vilniuje, taigi apie „mūsų prakartėles žinios pasklido plačiai”.
Tais pačiais metais leidinyje įamžinta ir kita muziejuje saugoma kolekcija. Knygoje „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra Rokiškio krašto muziejuje” sudėtos visos vertingos kolekcijos fotografijos, taip pat stogastulpių, koplytstulpių, kryžių nuotraukos, įamžinusios juos ten, kur kažkada stovėjo. „Rengdami šitą leidinį ieškojome žmonių, kurie tuos kryžius fotografavo, ir suradome unikalių nuotraukų. Pasipildė mūsų fondai”, – sakė M. Mieliauskienė.
Ne tik knygose, bet ir virtualioj erdvėj
Medžio paveldas muziejininkų dėka įamžintas ne tik knygose. Štai prieš penkerius metus 1000 egzempliorių tiražu pasirodė CD „Liongino Šepkos premijos laureatų kūryba”. Čia rodomas ne senasis paveldas, o dabartinių meistrų, L. Šepkos premijos laureatų, kūryba, Rokiškyje vykusių konkursinių parodų vaizdo medžiaga. Ji skirta jaunimo patriotiškumui ugdyti.
Prieš trejetą metų buvo paruoštas ir skaitmeninis medžio amatų muziejus, sukurta speciali svetainė lietuvių, latvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis. „Mūsų užduotis – per penkerius metus pritraukti bent 30 tūkst. lankytojų. Dar nepraėjo nė treji metai, o lankytojų – daugiau nei 81 tūkst. Sumušėm visus rekordus”, – suskaičiavo M. Mieliauskienė. Svetainėje wood -craft.eu galima susipažinti su medžio paveldu, garsiausiais meistrais, 3D formatu apžiūrėti L. Šepkos drožinius. Čia veikia ir virtualios parodos, kuriose – šio garsaus dievdirbio ekspozicija bei L. Šepkos parko kūrimas, prakartėlės.
Leidybai – dar daug „neartų dirvonų”
Prieš pora metų pasirodė katalogas „Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai”. Čia kartu su keramikos, audimo darbais rasime ir medžio drožybą. Leidinys išleistas lietuvių, latvių ir anglų kalbomis. Jame ne tik Rokiškio, Biržų, Joniškio, bet ir kaimynų latvių medžio drožiniai. Anot M. Mieliauskienės, šis katalogas leidžia palyginti drožėjus platesniu kontekstu, ir „galima sakyti, kad rokiškėnai, L. Šepkos ir kitų dėka – visa galva aukščiau”.
Tam, kad „būtume aukščiau”, be abejo, turėjo įtakos ir L. Šepkos konkursinės parodos, Rokiškyje rengiamos kas dvejus metus. Joms specialiai išleidžiami katalogai, vertingi ne tik tuo, kad čia talpinamos laureatų ir dalyvių darbų fotografijos, bet ir surašoma vertinga informacija – kas kada dalyvavo, kas kokius kūrinius eksponavo. „Jei ateity kas nors rašys mokslinį darbą – viską ras”, – sakė M. Mieliauskienė.
Anot pašnekovės, ir ateity leidybos planų apstu: dar neįmažinta senoji kryždirbystė, į leidinius pravartu būtų sudėti muziejuje saugomas verpstes, skrynias… „Galų gale turim negatyvus, kur po karo įamžinti seni pastatai- klojimai, pirtys”, – sakė pašnekovė. Jos nuomone, medžio paveldo fiksavimas popieriuje svarbus visų pirma todėl, kad muziejus neturi galimybių visko, ką saugo, parodyti, iškelti iš saugyklų. Todėl iš visų keliasdešimties tūkstančių eksponatų lankytojai mato tik 5-6 proc. O kiekvienai paveldo sričiai atskirai tų procentų tenka dar mažiau.
„Knygose atsiradusi informacija, nuotraukos propaguoja tai, ką esame sukaupę, leidžia susipažinti. Ypač padeda tiems, kurie tyrinėja, rašo knygas”, – svarstė pašnekovė. Ji pastebėjo, jog leidiniai skatina žmones saugot tai, ką turime išsaugoję.
Kalbant apie tolimą ateitį, M. Mieliauskienės nuomone, leidiniai irgi gali turėti didžiulę vertę. „Negalima sverti, kas patvaresnis – medis ar popierius, o virtualioj erdvėj tai, kas saugotina, lieka dar ilgiau”, – sakė pašnekovė.
Reda Milaknienė
