Respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos Liongino Šepkos premijai laimėti Rokiškyje vyksta rudenį. Premija įteikta jau 17 kartų. Šis renginys senokai tapo prestižiniu ne tik Rokiškio kontekste. Jame dalyvauja garsiausi Lietuvos medžio skulptoriai. Jau tapo tradicija drožinius pristatyti rugsėjo 15–ąją – garsiojo dievdirbio gimimo dieną. Tiesa, šiemet konkursinė paroda neskelbta. Ji, nuo 1994–ųjų vykdavusi kasmet, jau penkeri metai rengiama kas dvejus. Vis dėlto rugsėjis – tinkamas laikas prisiminti ir apibendrinti buvusias parodas, po kurių Rokiškis tituluojamas ne tik sūrio, teatro, bet ir drožybos sostine.
Drožyba – gyva
Paprastai dėl premijos varžosi kelios dešimtys autorių iš visos Lietuvos. Per visą konkursinės parodos istoriją pavardžių priskaičiuotume kelis šimtus. Kūrinių taip pat – ilgiausias sąrašas. Medyje įkūnyti ir šventieji, ir realūs personažai. Tarkim, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Martynas Mažvydas, L. Šepka, Vytautas Didysis, Kristijonas Donelaitis. Net ir įvykiai ar kasdienos darbai. Pavyzdžiui, Žalgirio mūšis, senųjų amatų ciklas – batsiuvio dirbtuvė, bitininko rūpesčiai, duonos kepimas, kalvio kasdienybė, puodžių šeimyna.
Pastangos, anot pačių drožėjų, pasiteisina, nes, be pagrindinės premijos, jie vertinami ir už kolekcijos vientisumą, ir už stiliaus įvairovę, ir už debiutą ar kitus dalykus, be to, sulaukia profesionalų, kurie renka nugalėtoją, patarimų. O profesionalams šiame konkurse labiausiai reikia net ne tiksliai atkartotų mūšio detalių ar įgudusios bei išlavintos meistro rankos. Labiau pageidautina vadinamoji „šepkiška dvasia“, atsikartojanti visuose pateiktuose konkursui darbuose.
Rokiškio krašto muziejaus Dailės skyriaus vedėja Dalia Kiukienė sakė, jog parodos, kaip ir pačios meistrų kolekcijos, skiriasi. Vienose, pavyzdžiui, daug didžiulių darbų, netgi skulptūrų, kurių ilgis – daugiau nei trys metrai, – aukštis – beveik du metrai. Kartu yra buvę ir labai smulkių, vos kelių centimetrų dydžio kūrinių, pavyzdžiui, septyniolika mažyčių miniatiūrų, kurioms eksponuoti skirta speciali vitrina.
Bet kuriuo atveju, pabrėžia žinovai, komisijai visuomet būna ką veikti renkant laureatą, o tai, anot vieno iš vertintojų, yra įrodymas, kad „drožyba Lietuvoje – gyva“.
Rokiškis laukė ilgai
Nuo 2008–ųjų organizatoriai nusprendė leisti konkurse dalyvauti ir ankstesnių metų L. Šepkos premijos laureatams, jeigu nuo laureato vardo paskelbimo praėjo ne mažiau kaip penkeri metai. Šia teise pasinaudojo ne vienas, o skulptorius Saulius Lampickas iš Alytaus L. Šepkos premiją jau yra laimėjęs du kartus.
Dalį savo „šepkiška dvasia“ alsuojančių kūrinių S. Lampickas dovanojo Rokiškiui, jie yra eksponuojami neseniai restauruotame kumetyne.
Pernai konkurso laurus pagaliau nuskynęs rokiškėnas Juozas Čepulis pateikė šventųjų kolekciją. Autoritetinga priekabių profesionalų komisija ją pripažino ypač artima garsiajam dievdirbiui L. Šepkai ir vientisiausia. Vienas iš komisijos narių rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius sakė, jog J. Čepulis labiausiai išlaikė L. Šepkai būdingą primityviąją tradiciją.
Tai, kad laimėjo rokiškėnas, – neeilinis įvykis. Mat Rokiškis, vadinamas drožybos sostine, ilgai laukė saviškio laureato. Pernai buvo antras kartas konkurso istorijoje, kai juo buvo paskelbtas mūsiškis. Gerokai anksčiau, 1999-aisiais, šį titulą laimėjo Venecijus Jočys.
Konkursinėse parodose yra dalyvavę ir daugiau kūrėjų rokiškėnų: Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka, Robertas Žaliukas ir kiti.
Premija – per maža
Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė viename iš konkursų finalų yra sakiusi, jog L. Šepka ir toliau daro įtaką šiandienos menininkams, jo ekspozicija Rokiškio dvare nė vieno nepalieka abejingo. „O parodos ugdo naująją drožėjų kartą. Imdamiesi kūrybos, daugelis dar nežino, kokią įtaką jiems padarys garsusis dievdirbys“, – kalbėjo M. Mieliauskienė. Ji džiaugėsi, kad savivaldybės įsteigta premija teikiama nepaisant krizių ar kitokių kataklizmų. Tiesa, dėl jos dydžio kyla ginčų. Būna metų, kai profesionalai nori padalyti pirmąją vietą keliems, tačiau 2 tūkst. 600 Lt atrodo tiek mažai, kad dalyti lyg ir nebėra ko. Tai pernai per parodos uždarymą akcentavo ir komisijos pirmininkė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
Ji taip pat pastebėjo, kad septyniolika konkursinių parodų suformavo „mūsų skulptūros aukso žiedą“, kad jau „užlipome į kalno viršūnę“, todėl reikia kažkokių naujų sprendimų. „Nebeaišku, ar jaunas kūrėjas gali būti lyginamas su jau patyrusiu meistru, galbūt reikėtų vertinti ir už jaunimo rengimą“, – vieną iš variantų siūlė I. Seliukaitė. Ji spėliojo, ką Rokiškis darys, kaip vyniosis, kai į konkursinę parodą susirinks penki geriausi menininkai. Tarkim, tokie, kurie jau yra pelnę L. Šepkos premiją. „O gal įtraukti jaunus drožėjus ir surengti jaunųjų meistrų parodą?“ – svarstė komisijos pirmininkė ir, linkėdama kūrybinės sėkmės, visiems priminė, kad „lengvai pasiekiamas rezultatas nėra kūryba“.
Pertrauka pasiteisino
Šiandien daug drožėjų dirba tik pagal užsakymus ir iš to gyvena, o konkursui reikia parengti vientisą kolekciją, specialiai ruoštis, darbai neturi būti rodyti ankstesnėse L. Šepkos parodose ir sukurti per kelerius pastaruosius metus.
Anot M. Mieliauskienės, kūrėjams nelengva per metus parengti šio konkurso vertą kolekciją. Taigi metų pertrauka tarp konkursinių parodų pasiteisina. Organizatoriai pastebėjo, jog po atokvėpio sulaukiama stiprių ir įdomių darbų.
Tiesa, kaip yra sakiusi I. Seliukaitė, net ir patyrę meistrai ne iš karto tapo ir tampa šios premijos laureatais. Kita komisijos narė menotyrininkė Alė Počiulpaitė, niekad nepristinganti vertingų patarimų drožėjams, prieš keletą metų siūlė nesistengti pernelyg taikytis prie reikalavimų, neturėti tikslo „užsidėti generolo vardą“, ir vietoje to geriau išsaugoti savitą drožybos manierą. Jos nuomone, skulptūros dydis ne visuomet lemia gerą rezultatą. „Lengviau suvaldyti mažas skulptūrėles, o dideli masteliai ne visiems padėjo“, – dalijosi mintimis menotyrininkė.
Būna išskirtinių
Kiekvienas nugalėtojas, L. Šepkos premijos laureatas, vertas rašinio, kiekvieno drožybos maniera skirtinga, pristatanti skirtingus Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją, su tik jiems būdingais niuansais. Tiesa, kaip jau minėta, reta, kai pirmą kartą dalyvaudamas kūrėjas iš karto tampa laureatu, o komisija nesiginčija dėl nugalėtojo.
Ukmergiškis Rimantas Zinkevičius – išimtis. Prieš trejetą metų jis eksponavo skulptūrinę kompoziciją „Lietuvos tūkstantmečio didžiavyriai“ (Vytautas Didysis, K. Donelaitis, M. Mažvydas, M. K. Čiurlionis, L. Šepka). Įspūdingi, šepkiški, išbaigti darbai. Juos pamačius vertintojams nekilo jokių abejonių, kam skirti premiją.
R. Zinkevičius ne kartą yra dalyvavęs L. Šepkai skirtuose pleneruose, prakartėlių parodose (muziejus jų turi net tris). Jis – respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ nugalėtojas ir apskritai tituluotas kūrėjas. Tik L. Šepkos premijos dar buvo negavęs, nes parodose nedalyvaudavo. Kūrėjas prisipažino, kad ne kartą buvo spaudžiamas, o galiausiai paklausė dabar jau amžinąjį atilsį kolegos anykštėno Jono Tvardausko ir atvežė darbus.
„Čia jauku, visuomet norisi čia atvažiuoti“, – taip apie drožybos sostinę tuomet kalbėjo nugalėtojas.
Rytoj prie Rokiškio šv. Mato bažnyčios bus atidengta R. Zinkevičiaus sukurta skulptūra, skirta vargonų muzikos mokyklos mūsų mieste įkūrėjui čekui Rudolfui Lymanui.
Reda MILAKNIENĖ
