Ramus, nuotaikingas, saulėtas birželio vidurio, užtarnauto trumpo poilsio savaitgalis. Svetainėje veikiantis televizorius priminė, kad birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Rytas, norisi ilsėtis, užmiršti viską – problemas, darbą, politiką…
Pedagogė Jūratė atidarė langą, ir gaivi ryto vėsa pasklido po sodybos kambario erdves. Išėjusi į išpuoselėtą kiemą ji apsidairė. Rimas kantriai krapštė „užsiožiavusią“ žoliapjovę. Sūnus Julius ramiai sėdėjo namo terasoje. Keista, kur dingo iš rankų nepaleidžiamas jo mobilusis telefonas? Norėjo sūnaus paklausti, bet supratusi, kad geriau netrukdyti moksleivio vasaros atostogų poilsio, nuėjo į virtuvę. Įprastas sekmadienio rytas – ramybė ir poilsis. Vakare važiuosime į namus. Reikia spėti nupjauti žolę. Kaip greitai ji vėl užauga. Labai nemėgstu netvarkos. Vakare iš Vilniaus grįš Teresė…
Pradinės mokyklos vedėja Jūratė naktį nemiegojo. 1941 m. birželio 14 diena. Labai karšta. Penktą valandą mūsų šeima čia, tvankiame žmonių prigrūstame vagone. Šalia matydama likimo brolius Jūratė nusiramino ir pagalvojo, kad anksčiau buvę svarbūs dalykai tampa visai nereikšmingomis smulkmenomis. Įdomu, kaip reikėtų gyventi, jei mus visus iš šio tvankaus vagono paleistų? Julius vagone su bendraamžiu Vytautu žvelgia pro langą ir visiems garsiai praneša apie pokyčius triukšmingoje stoties erdvėje. Ten, perone, kareiviai, civiliai, grūdantys į vagonus atvykstančius. Vežimų pastotės, klegesys ir triukšmas. Prieš pusvalandį atvažiavo „polutarka“ su žmonėmis. Tarp atvežtųjų – apskrities vyriausiasis gydytojas, miesto burmistras. Netikėtai atėjo teta Irena. Pastaruoju metu mažai su ja bendravome. O ji drąsi, prasiveržė pro ginkluotą rusų kareivį ir ištiesė du didelius dar šiltus kepalus duonos. Vėliau tas pats kareivis, praeidamas pro vagoną, tyliai pasakė, kad maistas „ten“ labai pravers. Kur važiuosime, niekas nežino. Rimas vagone visada tyli. Įdomu, ką Vilniuje veikia Teresė, kad tik ji nesugalvotų grįžti į namus…
Tradiciniai vasaros sekmadienio pietūs kaimo sodybos lauko terasoje. Trumpam palikti darbai. Rimas tik prašomas išjungia žoliapjovę. Jis labai darbštus. Šeima renkasi prie stalo. Septintoko Juliaus visada reikia prašyti, kad sodyboje nesėdėtų prie kompiuterio. Jis, kaip ir tėvas, visada randa pasiteisinimą. Ir dabar pareiškė: „Nagrinėju naujausių pasaulio įvykių apžvalgą.“ Jis tikrai bus politikas. Atsakingas ir teisingas. O man reikia pailsėti. Rytoj gimnazijoje vėl egzaminas. Įkyruolis šunelis Zigis blaško pietaujančiųjų dėmesį ir stengiasi pasiekti maistą nuo stalo… Parašysiu žinutę dukrelei Teresei. Labai laukiu, kada ji grįš iš Vilniaus…
Pusiaudienis. Tolumoje skambėjo bažnyčios varpai, kita erdvė, kitas gyvenimas, kuris mums, esantiems vagone, jau nebepriklauso. Irena dar kartą spėjo aplankyti mus, atnešti duonos, į delną, ištiestą pro langą, įspraudė savo auksinį sutuoktuvių žiedą. Nieko nesakydama pažvelgiau jai į akis ir paėmiau. Keista, kodėl ji taip pasielgė? Juk mes anksčiau labai mažai bendravome. Pradėjome valgyti ir valgė visi, vagone buvusieji. Julius su Vytu tapo neatskiriamais draugais. Rimas dar bandė adyti skylėtą maišą skolinta adata. Tyliai paprašiau valgyti. Kur mus veš, kada, visiška nežinomybė. Kad tik nepasirodytų Teresė…
Vakaras. Trumpa keturiolikos kilometrų kelionė automobiliu, ir mes visiškai kitoje miesto erdvėje. Grįžtant nebeveikė kondicionierius, sunku be jo. Sustojame prekybos centro aikštelėje. Sekmadienis, reikia paieškoti vietos automobiliui. Sutinku auklėtines ir paprašau jų nevėluoti į egzaminą. Skubu, o Rimas su Juliumi vis dar klaidžioja po prekybos centrą. Namuose būtinai reikia nepamiršti patikrinti elektroninį paštą. Užsakyti atostogų bilietai į Kroatiją. Po trijų savaičių – svajonių poilsis… Prekybos centre – nuolaidos avalynei. Kai grįš, pasakysiu Teresei…
Vakaras. Geležinkelio stotyje pasigirdo ūžesys, klyksmas, garsios kareivių komandos, išvažiuojančiųjų aimanos. Traukinys pajudėjo. „Kur mus veža, mokytoja Jūrate?“ – tyliai paklausė banko pavaduotojas Vilius. Nieko Viliui ir jo žmonai Leonorai neatsakiau. Ir ką aš jiems galėjau pasakyti? Įdomu, ar geležinkelio stotyje išlydinčiųjų būryje yra brolis? Irena sakė, kad jis ateis. Kaip gerai, kad neatvažiavo Teresė. Ji išmintinga…
Naktis. Naujoji Vilnia. Vėl sumaištis, klyksmas, ašaros. Visus išvaro iš vagonų. Civiliai ir kareiviai skaito sąrašą. Vyrai išrikiuojami atskirai, tarp jų – Rimas. Nespėju atsisveikinti, verkiu, matydama jį tolstantį kolonoje per plačią geležinkelio bėgių juostą. Jis atsigręžė, bet manęs nematė…
Birželio vakaras. Ramybė, visada vertinu ramybę ir pastovumą. Geriausia būti su šeima. Seniai mačiau brolį ir tetą Angelę. Rimas dar nemiega, o jam anksti keltis ir rytą važiuoti į servisą, po to – į darbą. Julius vėl žiūri žinių laidą. Vėl politika, karas Rytuose, plūstantys pabėgėliai, Rusijos karas Ukrainoje, vėliau sporto laidos. Jos patinka Rimui. Dar neužmigsiu. Teresė sugrįžo iš Vilniaus prieš pora valandų. Ji socialiniuose tinkluose draugėms pasakoja kelionės nuotykius. Rytoj pirmadienis, dvyliktokų egzaminas, ryte mokykloje susirinkimas. Kaip reikia, kad kaime palytų. Dingsta vanduo tvenkinyje. Kitais metais reikės jį pagilinti. Vėl papildomas nenumatytas darbas ir išlaidos…
1943 metų žiema Trofimovske buvo neįprastai šalta. Čia, gyvenvietėje, tarsi mus visi užmiršo, tik ne mirtis. Didžiulė pūga šeštą dieną be perstojo siaučia. Neliko prasmės ir mus saugoti. Lenos upę sukaustęs ledas išsivaduos tik po keturių mėnesių. Bus darbo, bus žuvies ir šiek tiek maisto. Vakar pasibaigė miltai. Nieko neturiu valgyti. Vakar mirė teisininkas Ilgauskas. Jo sūnus išvilko kūną į lauką ir negrįžo. Niekas jo neieškojo. Julius kliedi, karščiuoja. Kad tik greičiau baigtųsi pūga. Aš dar saugau auksinį tetos žiedą… Gelijevas tikrai už jį duos „amerikietiškų“ miltų… Prieš dvi savaites atnešė pranešimą, kad Rimas mirė Rešiotų lageryje 1941 m. rudenį. Julius nieko nežino. Kur dabar Teresė, ten irgi karas. Ar sutiksiu ją kitais metais?..
Valius Kazlauskas, istorikas
