Medinės neogotikos perlu, grynuoliu vadinama Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia – didelė vertybė menotyrininkams, istorikams, architektams. O vietiniams – kaimo maldos namai, į kuriuos dalis žmonių vis rečiau beužsuka. Bažnyčios geroji globėja, sališkė Stasė Čerškutė sako: dėl tręštančios vertingos šventovės aukštiems valdininkams širdies neskauda…
Laukia jubiliejaus
Neogotikos stiliaus Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1887–1888 m. kunigo Kušleikos rūpesčiu, šiemet mini 125 metų jubiliejų. Antrą šimtmetį skaičiuojančiai šventovei labai reikia žmogaus pagalbos: gamtos ir laiko veikiamas medis tręšta, galingas statinys pamažėl krypsta. Iš tolo bažnyčia atrodo tarsi nepaliesta dešimtmečių, bet priėjus arčiau plika akimi pastebi be dažo likusią trūnijančią medieną, pažeistas konstrukcijas.
Milžiniškų pilkųjų tuopų pavėsio apsuptai bažnyčiai saulė šykščiai dalijo spindulį, todėl drėgmė per daugel metų stipriai pakenkė medinės architektūros vertybei. Tačiau pastaraisiais metais šventorius iššviesėjo: dalis medžių ar jų šakų, davusių šventovei pavėsį, nukirsta.
Garbė – austrui
Georgo Vernerio projektuota Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia – vienas gražiausių, profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje. Bažnyčia yra kryžminio plano (32×23,5 m). Jos fasadas – griežtų linijų, bet labai grakščių proporcijų. Šventovę suprojektavęs Austrijos architektas iš Tirolio savo kūrinį papuošė simetriškai išdėstytais smailiaarkiais langais ir bokštais bei trimis navomis.
Pagrindiniame fasade – 34,5 m aukščio bokštas, užsibaigiantis tiesiu karnizu ir didele smaile. Jis padalytas į tris tarpsnius: apatiniame tarpsnyje yra stačiakampio formos portalas, o virš jo – pusapskritis langas. Itin originalus kvadratinis bokštas su tiesiu karnizu ir aukšta smaile. Jo grožį paryškina didelis apvalus langas, vadinamoji rožė. Bažnyčios durys ir langai puošti gotikinėmis arkomis. Itin įdomus ir darniai prie šventovės stiliaus derantis jos interjeras: mediniai gotikinio stiliaus skliautai, to paties stiliaus didysis altorius.
Kryžminio skerspjūvio stulpai laiko kryžminio skliauto formos, briaunomis papuoštą perdangą.
Bažnyčios vidus iškaltas mediena, medinės stogą laikančios kolonos papuoštos karnizais ir raižiniais, o lubų arkos lentelėmis išklotos taip dailiai, jog iš žemai atrodo kaip ažūras.
Bažnyčios navose įrengti trys mediniai altoriai, išpuošti bokšteliais, šventųjų statulėlėmis, kitais sakralinės puošybos elementais. Gotikinio stiliaus didžiojo altoriaus, papuošto 30-ia tarsi į dangų besistiebiančių drožinėtų bokštelių, centre – Nukryžiuotojo skulptūra. Šoninėse navose yra Skausmingosios Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus mediniai altoriai.
Bažnyčioje vos keletas detalių iš gipso, visa kita – medis nuo grindų iki skliautų: raižytos klausyklos, kunigams ir svečiams skirtas suolas prie didžiojo altoriaus, drožiniais ir stogeliu puošta sakykla, medžiu apdailintos durys į zakristiją. Visas medis – dažytas: grindys, suolai, klausykla – rusvos ir rudos spalvos, altoriuose dominuoja balta ir melsva, o sienos, kolonos ir skliautai – melsvų ir balkšvų atspalvių. Todėl šventovė labai šviesi ir erdvi, o melsvi skliautai ir sienos sukuria įspūdį, tarsi matytųsi dangus.
Karo ir laiko pėdsakai
Per Pirmąjį pasaulinį karą gerokai nukentėjo bažnyčios sienos, skliautai, nugriauti viršuje buvę bokšteliai. 1923 m. bažnyčia apdengta, 1939 m. – remontuota, o po Antrojo pasaulinio karo parapijos klebono Petro Nykšto rūpesčiu atliktas didelis šventovės remontas.
„Dabar maldos namams labai reikia remonto. Kažin ar mūsų valdžia kada nors skirs tiek pinigų, kiek reikia bažnyčiai suremontuoti“, – svarstė S.Čerškutė, skausmingai išgyvenanti dėl šventovės likimo. Pasak jos, „be Europos čia neapsieisi“: jeigu ji neskirs lėšų kultūros paveldo objekto remontui, vertinga medinė bažnyčia ir toliau nyks.
Parapija neturtinga, tikinčiųjų suneštų aukų remontui tikėtis neverta. Šventovės istorijos žinovė Stasė, vedžiodama po šventorių, vis dūsavo: kad bažnyčią žmonės mylėtų taip, kaip ją myli bitės, šventovė būtų daug geriau prižiūrėta.
Iš tiesų – virš karnizo ties pagrindiniu bokštu dūzgė šimtai ratuotųjų. Anot Salų istorijos žinovės Stasės, bitės jau daug metų po lentomis gyvena. „Gal 30 metų ar dar daugiau. Matyt, tarp rastų po lentomis jos žiemoja arba kas pavasarį sugrįžta iš kitur“, – džiaugėsi S.Čerškutė ir šiemet įprastoje vietoje pamačiusi sparnuotų gyventojų šeimyną.
Didinga praeitis
Salos – ypatinga vieta: tai Livonijos ir Kuršo pasienis, viduramžiais buvusi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valda. Vėliau Žygimantas Senasis, Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis, šių apylinkių žemes padovanojo savo tolimiems giminaičiams. Taip Salos su visa aplinkui esančia žeme, miškais, ežerais bei raistais atiteko Lietuvoje galingai Radvilų giminei, o vėliau – galingiems italų kilmės didikams Morikoniams, Radvilų valdymo laikais įkurtame parke pastačiusiems dvarą.
Pasakojama, jog dvaro rūmų įkūrėjas Ignotas Morikonis buvęs labai šykštus sau ir savo artimiesiems, bet labai dosnus bažnyčiai. Jis 1781 m. Salose pastatė medinę koplyčią su dviem altoriais. 1867 m. prie koplyčios iš abiejų pusių buvo pristatytos dvi zakristijos, o 1878 m. meistrai iš Berlyno padirbo keturių balsų didžiulius vargonus. Grafas Liucijonas Morikonis buvo numatęs statyti naują mūrinę bažnyčią, buvo pradėta rinkti medžiagas, vežti akmenis, bet netrukus Salų dvaras parduotas Tyzenhauzui ir statyba nutraukta. Salų teisėta šeimininke tapo Marija Tyzenhauzaitė, Aleksandro Pšezdzieckio žmona. 1888 m., tarpininkaujant vyskupui Antanui Baranauskui, padėjusiam gauti Kauno gubernatoriaus leidimą, pastatyta nauja bažnyčia. Jos statybas finansavo grafienė Marija Pšezdzieckienė.
Aldona MINKEVIČIENĖ
