Iš Obelių kilusi Virginija Žilinskaitė-Kepenienė prisipažįsta: „Mokykloje nebuvau pavyzdinga mokinė ir visiems sakiau, kad mokytoja tikrai nebūsiu.” Tačiau – niekada nesakyk niekada. Už tai, kad mokykloje chemija buvo mėgstamas dalykas ir sekėsi puikiai, už tai, kad ji kyla mokslinės karjeros laiptais, moteris dėkinga chemijos mokytojams Eglei Naprienei ir Gintautui Šileriui. Su jaunąja mokslininke V. ŽILINSKAITE-KEPENIENE, kurios paskaitos apie naujos kartos elektros energijos šaltinius klausėsi kolegos Šanchajuje ir Kanadoje, Niagara Falls mieste, kalbėjosi korespondentė Miglė KATINAUSKIENĖ.
– Kokioje šeimoje augote?
– Mano mama Jūratė daugiau nei 20 metų dirba Obelių gimnazijoje matematikos mokytoja. Močiutė, mamos mama, – buvusi lietuvių kalbos, o mamos seserys, mano tetos, – kūno kultūros ir muzikos mokytojos… Tėtis Remigijus – radijo aparatūros gamybos technikas-energetikas. Sprendimą stoti į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar Vilniaus edukologijos universitetas – red. past.) „padiktavo” šeimos tradicija, tačiau jaučiau, kad mokytoja dirbti nenoriu. Nors praktikos metu puikiai sekėsi pateikti mokomąją medžiagą mokiniams bei suvaldyti klasę, mane labiau domino tiriamoji veikla ir praktiniai darbai, todėl nusprendžiau tapti mokslininke.
– Bakalauro laipsniu neapsiribojote?
– Tęsiau magistrantūros studijas, o baigusi įstojau į doktorantūrą Chemijos institute. Per ilgus metus studijų aplinka „įaugo” į mano gyvenimą, todėl apgynusi fizinių mokslų daktaro laipsnį likau dirbti Fizinių ir technologijos mokslų centro Chemijos universitete.
Išsamiau – šeštadienio GR.
