Eina ir ėjo. Ėjo prieš šimtą metų, eina ir dabar. Tada reikėjo kurti naują valstybę, kurios nenorėjo artimiausi kaimynai. Dabar reikia ginti ir saugoti tai, ką mes sukūrėme per dvidešimt penkerius metus. Eina, nes užaugo nauja karta, kuri supranta ir suvokia, kad pirmiausia pasirūpinti savimi reikia patiems ir tik po to sulauksi pagalbos iš kitų draugų.
Eina ir ėjo. Ėjo prieš šimtą metų, eina ir dabar. Tada reikėjo kurti naują valstybę, kurios nenorėjo artimiausi kaimynai. Dabar reikia ginti ir saugoti tai, ką mes sukūrėme per dvidešimt penkerius metus. Eina, nes užaugo nauja karta, kuri supranta ir suvokia, kad pirmiausia pasirūpinti savimi reikia patiems ir tik po to sulauksi pagalbos iš kitų draugų.
Tais tolimais laikais mūsų seneliai ir proseneliai, pašaukti ginti jaunos valstybės, nors ir ne masiškai, bet gausiai atsiliepė į kvietimą. Prastai ginkluoti, gerai neparuošti, dažnai alkani sugebėjo išvyti iš krašto nekviestus svečius. Aršiausios ir kruviniausios kovos vyko su bolševikais, neaplenkiant ir mūsų apylinkių. Išstumti iš miestų ir miestelių, galutinai buvo nublokšti už Dauguvos. Tik liko žuvusių savanorių kūnai, kurie buvo palaidoti mūsų ir brolių latvių žemėse. Vėliau pastatyti gražūs paminklai Červonkoje, Asarėje ir kitose vietose.
Kovose su lenkais pavyko pasiekti įspūdingas pergales prie Molėtų ir Giedraičių. Kelias į Vilnių tapo laisvas. Bet… Tarptautinės pajėgos privertė sustabdyti mūsų savanorių žygį į senąją sostinę, kurios netekome iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Seni skauduliai ir nuoskaudos išliko ir iki šių dienų. Nors dabar esame vienoje pusėje, vieningai stipriname karines pajėgas, nepasitikėjimo yra iš abiejų pusių.
Po sovietinės okupacijos vėl naujas savanorių – partizanų pliūpsnis. Ir taip dešimt baisiausių bei tragiškiausių pokario metų. Tai buvo savotiški pasiryžėliai, daugiausia jauni kaimo vyrai. Jie žinojo, kur eina, ir gerai suprato, kad kelio atgal nėra, išlikti gyviems – minimali galimybė. Jie vis tiek ėjo, nes žinojo, kad visada taip buvo – ir Kosciuškos sukilime, ir XIX amžiaus dviejuose sukilimuose, ir 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovose galvas guldė jauni vyrai ir moterys.
Ėjome ir 1990–1991 metais. Tiesa, tai buvo beginklė savanorių kariuomenė, bet labai veiksminga. Pasirinktas taikaus pasipriešinimo kovos būdas išmušė priešus iš pusiausvyros. Jie blaškėsi, svaidėsi grasinimais, galų gale griebėsi žudynių, bet vis tiek pralaimėjo ir turėjo trauktis. Jie nesuprato ir dabar negali suvokti, iš kur tautoje atsiranda vidinė stiprybė, tikėjimas pergale, kuri tampa stipresnė prieš tankus ir kitas žudymo priemones. Tas pats dabar vyksta Ukrainoje, kur užbuksavo milijardinė karui ir propagandai skiriama lėšų mašina. Jeigu tu ateini į svetimą žemę ir joje nori elgtis kaip savo namuose, natūraliai kyla visuotinis nepasitenkinimas ir tavo atneštos vertybės tampa nieko vertos. Tu netenki visko – pasitikėjimo, draugystės, tavo žodžiai tampa niekuo, esi nelaukiamas prie bendro stalo ir sėdi vienas kaip vilkas. Tave į priekį veda tik nauji karai Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Sirijoje… Tau kaip narkomanui reikia naujos dozės. O po to jau nebetoli ir paranoja bei kitos negrįžtamos metastazės.
Pagaliau susivokėme, kad apgaudinėdami save ir kolegas, toli nevažiuosime. Daugiau kaip dešimt metų mūsų įsipareigojimai gynybai skirti du procentus BVP buvo toli, kaip iki Mėnulio. Ir tik prasidėjęs karas beveik prie mūsų sienų visus prabudino bei paskatino griebtis nors už šiaudo – ar dar spėsime tinkamai pasiruošti savo žemių gynybai, ar ne? Pasirodo, kad neturėjome net ir karių rezervo, be kurio rankos iš karto kyla į viršų. Susizgribome paskutinę minutę. Ir štai pirmieji rezultatai – daugiau lėktuvų, karinės technikos, pratybų ir svarbiausia – karių. Pasirodo, šiais laikais surinkti tris tūkstančius savanorių ne taip ir sunku. Tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, noro, žmoniškumo bei nuoširdumo ir rezultatai akivaizdūs. Po dvidešimties metų savęs niekinimo, užgauliojimo, tyčiojimosi, nors mažai kas ir tikėjo, atrodo, puikaus jaunimo dar netrūksta. Mūsų genai, mūsų, kaip karių tautos, genai dar tvirti – savanoriai dar mena Kęstučio, Vytauto, Jonušo Radvilos, Ostrogiškio, Mackevičiaus, Plechavičiaus, Žemaičio vardus bei laikus, kada priešas, išgirdęs šiuos vardus, netekdavo savo drąsos, išdidumo, pasitikėjimo savo jėgomis.
Minėdami Lietuvos kariuomenės dieną visada prisiminkime juos, karius, paaukojusius savo gyvybes už mus, mūsų ateitį ir taikų gyvenimą.
Algis KAZULĖNAS, istorikas
