Laikraščio bendraamžis rokiškėnas Rimantas Malcas į gyvenimą žvelgia optimistiškai. Energija trykštantis vyras „Gimtojo…“ skaitytojams papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Vaikystė be tėvo
R. Malcas gimė Pagojų kaime, Onuškio apylinkėje. Augo be tėvo, tačiau tai nesutrukdė tapti doru ir teisingu žmogumi. „Buvau antras mamytės vaikas. Turėjau aštuoneriais metais vyresnį brolį, tačiau jis – kito tėčio. Taip jau susiklostė mano mamos gyvenimas: ji buvo du kartus ištekėjusi ir, deja, abu ne itin sėkmingai. Pirmąjį vyrą nušovė banditai, paliko mamą našlauti su nedideliu vaiku ant rankų. Po kurio laiko ji sutiko mano tėtį – išvaizdų jaunuolį, kurį iškart įsimylėjo. Tėčiui buvo nesvarbu, kad mano mama jau turi vaiką, ją mylėjo ir vedė. Tada gimiau aš. Gaila, bet tėčio visai nepamenu. Man buvo maždaug 7 mėn., kai jį dešimčiai metų pasodino į kalėjimą už tai, kad nėjo tarnauti į sovietų kariuomenę. Po tų dešimties taip ir negrįžo…“ – lyg žirnius žodžius bėrė R. Malcas.
Vyras pasakojo, jog mama stengėsi kaip įmanydama, kad šeimai nieko netrūktų: „Tais laikais kūrėsi kolūkiai, ir mamytė triūsė fermose. Daugelis mano bendraamžių prisimena, kad vaikystėje jų šeimos sunkiai gyveno, neturėjo ko valgyti, tačiau mes su broliu tikrai negalėjom skųstis. Prie namų turėjome daržą, auginom gyvulius, vištas – beveik viską užsiaugindavome patys. Už darbą fermose mama gaudavo grūdų, iš kurių namuose kepdavome duoną. Tikrai nebadavome.“
Mažakalbis,
bet stiprus
Žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas teigė, kad ne visą laiką buvo toks plepus. „Vaikystėje buvau tylenis. Aplinkiniams sunkiai sekėsi iš manęs išpešti žodį. Puikiai pamenu apsilankymus pas kirpėją, kuriam ištardavau vos kelis žodžius. Įeidavau į trobą: „Laba diena, dėde“ ir sustingdavau. Jis manęs klausia: „Apsikirpt?“, o aš: „Taip.“ Kai baigdavo, atsistodavau nuo kėdės ir jau būdamas prie pat durų: „Ačiū, sudiev.“ Nemėgau daugžodžiauti ar veltis į nereikalingas diskusijas“, – tarsi vakar vykusį vizitą pas kirpėją prisiminė R. Malcas ir skubėdamas pridūrė: „Tikriausiai dėl to dabar nenutylu. Mažas būdamas neiškalbėjau visko – stengiuosi atsigriebti.“
Pašnekovas juokėsi, kad vaikišką tylėjimą „atpirko“ jėga ir nuolatos kylantis noras su draugais eiti imtynių: „Buvau nedidukas, tylus vaikas, tačiau niekas nedrįso manęs liesti. Visi žinojo: jei pasakys tai, kas man nepatiks – bus suriesti į ragą. Žinoma, pirmas nepuldavau peštis. O viskas prasidėjo nuo to, jog kartą ant žemės patiesiau stambų ir aukštą kaimynų bernioką. Aš – smulkus ir vikrus – be vargo jį sutvarkiau.“
Pramogos iki vidurnakčio
Būdamas vaikas R. Malcas turėjo padėti mamai nudirbti vyriškus darbus: „Dirbti pradėjau nuo devynerių metų. O ką darysi, daugiau nebuvo kam. Vos sulaukęs pilnametystės, brolis išvažiavo į kitą miestą uždarbiauti statybose. Dauguma darbų gulė ant vaikiškų mano pečių. Iš pradžių teko skinti kiaulėms lapus, tvarkyti šieną, ganyti karves. Atsimenu, ganydamas šokinėdavau ant akmenų lietui lyjant ir griaudžiant perkūnijai. Mane visi protindavo, kad taip daryti negalima, nes žaibas dažnai į akmenį trenkia, tačiau aš neklausiau. Kai ūgtelėjau, teko dar sunkesni darbai: veždavau silosą, tampydavau sunkius vandens bidonus karvėms girdyti, pjoviau dobilų ir rugių laukus, sėjos metu sėdėdavau ant plūgų.“
Tačiau energingas berniukas po sunkios darbo dienos nesijausdavo pavargęs ir iki vidurnakčio svečiuodavosi pas kaimynus: „Po darbų dažnai susirinkdavome pas netoliese gyvenantį kaimyną lošti kortomis. Sueidavo mūsų apie 12-a žmonių. Žaisdavo tik keturi, bet mums buvo labai įdomu stebėti, kaip mikliai draugai dėlioja kortas. Namo grįždavom apie vidurnaktį. Tris kartus per savaitę kaimynės vesdavosi mane į netoliese esantį Maineivų kaimelį žiūrėti filmų. Vesdavosi ne dėl to, kad labai norėčiau, bet tam, kad prie jų neprikibtų sutikti kareiviai.“
Greitos kojos
išgelbėjo gyvybę
„Kai buvau 4-oje klasėje, mama nupirko dviratį. Jis tapo mano geriausiu draugu. Tuomet mažai kas galėjo pasigirti tokį turįs. Gal todėl, kad nuo mažens sportavau, iki šiol jaučiuosi sveikas kaip ridikas. Dviračio pedalų mynimas plečia kraujagysles, treniruojami raumenys, tad po tokių treniruočių ir mokykloje puikiai sekėsi sportuoti. Mažiausias, bet greičiausias: 60 m ir 400 m ilgio distancijas įveikdavau akimirksniu, niekas neaplenkdavo. Taip pat gerai šokinėjau į aukštį ir į tolį. Armijoje iš 150-ies kartu tarnavusių jaunuolių aš buvau greičiausias. Specialiai niekada nesitreniravau, bet nuo mažų dienų pats save tikinau, jog privalau būti geriausias, turiu atbėgti pirmas, o ne paskutinis. Tikriausiai dėl to ir sekėsi“, – savitaigos galią pabrėžė R. Malcas.
Anot pašnekovo, gera sportinė forma padėjo jam išgelbėti žmogų: „Dirbau Panevėžyje melioratoriumi. Kartą tiesėm vamzdynus, ir mano kolegą prispaudė ekskavatoriaus kaušas. Jis man rodo, kad įlipčiau į kabiną ir atleisčiau kaušą, bet tuo aparatu naudotis aš nemokėjau. Pamačiau tolėliau dirbančią kitą brigadą ir pasileidau bėgti jų link. Kaip kengūra šokinėjau per griovius ir šakas pakviesti ekskavatorininko. Laimė, išgelbėti kolegą pavyko – vyras liko gyvas.“
„Mano silpnybė –
voliotis, kočiotis
ir likti gyvam“
„Kai tarnavau armijoje, mane nusiuntė į Švenčionėlius mokytis vairuotoju. Tuo metu mašinas užvesti reikėdavo jas prisukant. Visiems sekdavosi sunkiai, o aš – op, ir burzgia motoras. Truputį juokingai atrodydavo, kai ranka pro langą rodydavau posūkius. Jei sukdavau į kairę, mano ranka dar matydavosi, tačiau sukant į dešinę – niekas nepastebėdavo. Nepaisant to, kad važiuoti mokėjau puikiai, iš egzamino buvau išmestas, nes… viršijau greitį. Instruktorius liepė važiuoti lėtai, o aš, greičio mėgėjas, sakau jam: „Lėtai galiu vaikščioti, kam man tada mašina?“ Taip ir negavau vairuotojo pažymėjimo. Jei būčiau gavęs, tikrai būčiau įsigijęs motociklą ir dalyvavęs motokrose. Mano silpnybė – voliotis, kočiotis ir likti gyvam“, – teigė adrenaliną mėgstantis vyras.
Išmestas iš vairuotojų mokyklos R. Malcas grįžo į kariuomenę, aviacijos padalinį: „Iš pradžių galvojau, kad dėl tėvelio manęs į aviaciją nepriims, bet pasisekė – priėmė. Aviacijos mokyklą baigiau per trejus metus. Deja, mokytis pilotu man neleido, baigiau prietaisų kontrolės mokslus. Po to buvau išsiųstas į Azerbaidžaną.“
Nepastovus
kaip upės vanduo
Ištarnavęs trejus metus R. Malcas grįžo į gimtinę. Vyras gavo pasiūlymą grįžti dirbti į kolūkio fermas, tačiau atsisakė: „Nenorėjau vargti ir lenkti nugaros fermose. Draugas pasiūlė važiuoti į Panevėžį, kur vyko melioracija ir reikėjo darbuotojų. Septynis mėnesius padirbėjau ten, tačiau nusibodo. Išskubėjau į Kėdainius mokytis naujos specialybės. Kadangi nusimaniau apie prietaisus, pasimokęs įgijau elektriko specialybę. Bandžiau apsistoti tame mieste, tačiau traukė grįžti į Rokiškį. Bet grįžęs ir vėl persigalvojau – po klajonių atsidūriau Panevėžy. Aš jau toks žmogus, užsispyręs – jei man nepatinka, nesikankinu, nedirbu nemielo darbo. Daug darboviečių per savo gyvenimą pakeičiau: kurį laiką dirbau Sėlynėje, Rokiškio kultūros centre, mašinų gamykloje, Obelių spirito gamykloje ir kt. Vienu metu net penkiose vietose manęs reikėjo.“
Gyvenime vyras stengėsi save išbandyti įvairiose srityse. „Nuo jaunystės esu dainininkas. Tarnaudamas kariuomenėje dainavau kareivių suburtame chore, kai dirbau mašinų gamykloje, norėjo įtraukti ir į šio kolektyvo chorą. Jau susigundžiau, tačiau nuėjęs į repeticiją išgirdau plėšiant apie Leniną. Numojau ranka ir išėjau – tokios dainos man nepatiko. Septynerius metus dainavau Kultūros centro vyrų ansamblyje, paskui pabėgau į mišrų chorą „Sietynas“. Dabar dainuoju kolektyve „Saulala“ ir savo malonumui giedu bažnyčioje“, – pasakojo R. Malcas.
Naujos žmonos paieškos
R. Malcas apgailestavo nebeturintis artimos sielos, su kuria galėtų dalintis savo gyvenimo patirtimi: „Buvau vedęs. Labai nedaug trūko iki mudviejų sidabrinių vestuvių, tačiau likimas lėmė, kad jų taip ir neatšventėm. Žmoną palaidojau prieš 17-a metų, bet vis dar mūviu vestuvinį žiedą, o namuose ant sienos tebekaba jos nuotrauka. Patiko ji man iš karto, kai tik išvydau, ir savo Aldonytei pasakiau: „Ne aš būsiu, jei tavęs neturėsiu.“ Pasiekiau savo, ir po septynių mėnesių draugystės atšokom vestuves. Džiaugiuosi dviem dukrom, kurias ji man paliko.“
Vyro atkaklumą liudija faktas – R. Malcas nenuleidžia rankų ir atšventęs septyniasdešimtmetį ieško gyvenimo draugės. „Paskutinioji draugė paliko mane ir išvažiavo gyventi į Panevėžį. Man nepatinka miesto triukšmas, todėl likau gyventi čia, kur vakarais sėdėdamas lauke galiu džiaugtis tyru oru ir paukščių čiulbesiu“, – svajingai pokalbį užbaigė R. Malcas.
Miglė Katinauskienė
