Lapkričio 16-oji – Lietuvos pašto diena. „Gimtojo Rokiškio“ redakcijos žmonės nuoširdžiai sveikina visus sunkų ir labai svarbų darbą dirbančius rajono pašto darbuotojus, kurie į savo bagažą triskart per savaitę įsideda ir „Gimtojo Rokiškio“ laikraščius, redakcijos surinktas žinias neša į prenumeratorių namus…
Artėjant šalies pašto ištakas menančiai dienai „Gimtojo…“ žurnalistai apsilankė visuose rajono pašto skyriuose ir pristato būrį paštininkų – darbščius, atsakingus, išties pagarbos vertus žmones, redakcijos partnerius ir bičiulius bei neabejotinus gyventojų, kuriuos jie lanko, laukiamus draugus…
Laiškininko krepšį svarina ne laiškų gausa, o didelės siuntos
Rokiškio paštas – didžiausias rajone. Čia dirba 37 darbuotojai, jie aptarnauja apie 17 tūkst. gyventojų.
41-erius metus pašte dirbanti Nijolė Vedeikienė matė, kaip keitėsi ir tebesikeičia darbovietė: „Viskas tapo kompiuterizuota, sumažėjo darbo krūviai. Anksčiau kaimo laiškininko krepšys sverdavo daugiau nei 15 kg, o miesto – dvigubai. Dabar visko mažiau. Įprastas laiškas iki šiol vertinamas ir laukiamas, tačiau gyventojai dažniau gauna didesnes korespondencijas – paketus. Ypač daug siuntinių prieš didžiąsias metų šventes.
O laiškininkas laukiamas visuose namuose. Šis žmogus turi būti kantrus, geras, mylėti kitą. Neretai laiškininkui tenka padėti senyviems žmonėms ir vandens kibirą atnešti, ir maisto produktų nupirkti. Jei žmogus serga – tenka ir gyvulius pašerti, ir karves pamelžti, o svarbiausia – išklausyti. Ne kiekvienas tai gali…“
N. Vedeikienė kartu su buvusiu pašto viršininku Matu Zdanevičiumi sukūrė kompiuterinę programą komercinių prekių apskaitai vesti: „Turėjome vieną personalinį kompiuterį. Su buvusiu pašto viršininku sukūrėme kompiuterinę programą tam, kad nebereikėtų visko rašyti ranka, o buhalterei – skaičiuoti skaičiuotuvais.“
Rokiškio pašto viršininkas Antanas Jakimavičius pasidalino klientams nežinomais paštininkų darbo niuansais: „Paštas per parą dirba 13 val.: jis atrakinamas 5 val. ryto, kai ateina pirmoji darbuotojų pamaina, o užrakinamas 18 val. Anksti ryte mums atveža siuntinius ir laiškus iš Panevėžio. Čia jie išskirstomi ir vežami Juodupės, Panemunėlio ir Pandėlio kryptimis. Ko daugiausia? Siuntinių. Žmonės internetu užsisako prekių ne tik iš Lietuvos miestų, bet ir Singapūro, Honkongo, Afrikos. Siuntiniai – patys įvairiausi. Kartą siuntė vaikišką keturratį, lauke statomą vaikų žaidimų namelį. Tąkart juokavome, kad paštu žmonės namus pradės siųstis… Kažkada vyras internetu nusipirko keturis automobilio ratlankius. Siauruose koridoriuose sustatėm keturias dideles dėžes, kurios užgriozdino praėjimą. Laimė, ant jų buvo nurodytas gavėjo telefono numeris, tad iš karto su juo susisiekėme ir dėžes pasiėmė. Tačiau… netrukus dėžės grįžo atgal, nes automobiliui ratlankiai netiko, tad juos reikėjo grąžinti.
Nepamiršta žmonės ir paprastų laiškų. Jie – būtinybė, nes taip siunčiami įvairūs dokumentai, atvirlaiškiai iš užsienio. Neabejoju: paštas ir ateityje išliks, be jo žmonės neišsivers. Nebent gali šiek tiek keistis paslaugos.
Kas sunkiausia? Mano nuomone, sunkiausia dirbti su klientu: jei rūšiuodamas laišką kažką ne taip įvedi, gali pasitaisyti, o ką pasakai žmogui – nebeatsiimsi.“
Jūžintų pašte šilumą skleidžia trys moterys
Jūžintų pašte darbuojasi trys moterys – pašto viršininkė Feodosija Kuznecova, dirbanti čia 33-ejus metus, ir laiškanešės Daiva Dručiūnienė bei Vilma Grigonienė. Laiškus, siuntinius, sąskaitas kasdien jos išvežioja didžiulėje teritorijoje aplink miestelį. Visur yra laukiamos.
Moterys sakė, kad jų sunkiausios dienos ir krepšiai būna antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais – tomis dienomis išeina daugiausia laikraščių. Savo automobiliais Vilma ir Daiva perdien nuvažiuoja apie 70–80 km. Darbas joms teikia malonumą net ir todėl, kad kai kuriems seneliams jos yra vienintelės viešnios. „Būna, kad jiems ne tik pensiją ar laikraštį vežame, bet ir nuperkame maisto, vaistų“, – pasakojo pašnekovės. Paštininkių darbe pasitaiko visko – ir šunys užpuola, ir kelią užpusto. Tada gelbsti vietos ūkininkų technika. Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė džiaugėsi, kad senukus ir atokiau gyvenančius žmones per paštininkes pasiekia ir visos seniūnijai svarbios žinios, pvz., kad renkamos antrinės žaliavos.
Kol kalbėjomės su laikraščius rūšiavusiomis Daiva ir Vilma, į paštą nuolat ėjo žmones. „Tai perlaidas atsiima, tai mokesčius moka, tai siuntinius siunčia, tai atviruko reikia“, – vardijo F. Kuznecova. Anot pašnekovių, paštas – traukos centras, čia jūžintiškiai ir naujienas sužino, ir savomis pasidalina. „O mes nenuobodžiaujam, tikrai esam patenkintos savo darbu, nors kartais būna ir sunkiau“, – šypsojosi Jūžintų pašto darbuotojos.
Ratuoti – į 800 šeimų
Rokiškio kilnojamajame pašte dirba septyni darbuotojai: viršininkė Danutė Šukytė, klientų aptarnavimo specialistė Regina Neniškienė ir penki laiškininkai.
„Aptarnaujame visą Kazliškio seniūniją, Pandėlio seniūnijos Lailūnų, Panemunio ir Suvainiškio kaimelius, Čedasus, Maineivas ir Žiobiškį. Važinėjame kiekvieną dieną ir atliekame visas pagrindines pašto funkcijas: išsiunčiame korespondenciją, priimame mokesčius, laiškininkams perduodame leidinius. Darbas vyksta taip: visą spaudą mes gauname centriniame Rokiškio pašte. Ją išskirstome ir sudedame penkiems laiškininkams į atskirus maišus. Kai viskas sutvarkyta, pašto viršininkė D. Šukytė veža tuos maišus į minėtus kaimus, kur jos laukia vietiniai laiškininkai, ir jiems perduoda „lauknešėlius“. Savo ruožtu laiškininkai mums atiduoda surinktus mokesčius, korespondencijos užsakymus. Gavę maišelius, laiškininkai išeina pas savo apylinkių žmones. Vienas laiškininkas per dieną nuvažiuoja apie 80 km. Ir taip penkias dienas per savaitę. Iš viso kilnojamasis paštas aptarnauja 798 šeimas: tiek turime dėžučių. Daugiausia viena laiškininkė aptarnauja 204 pašto dėžutes. Aišku, ne visas kasdien reikia apžiūrėti, nes ne kasdien kiekvienas gyventojas gauna laišką ar siuntinį. Bet tais atvejais, kai, pavyzdžiui, siunčiami laiškai, kad reikia sumokėti žemės mokestį, jis skiriamas kiekvienai šeimai. Plius dar po vieną iš savivaldybės asmenims, kurie nuomojasi žemę. Nėra tokių, kurie neturėtų žemės. Būna dienų, kai tenka „pasikaustyti padus“. Sunkus darbas. Jo negalėtų dirbti vyresnio amžiaus žmogus, kaip būdavo anksčiau. Dabartinis laiškininkas turi mokėti vairuoti, turėti automobilį, mokėti skaičiuoti… Tačiau malonu žinoti, kad laiškininkas visur laukiamas.
Mūsų, išvežiojančių laiškininkams maišus, maršruto ilgis per dieną – 138 km. Ir tai skaičiuojama tik iki mašinos stovėjimo vietos. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui, Kazliškyje sustojame prie parduotuvės. Čia ateina laiškininkai pasiimti laiškų. Gal tik porai laiškininkų sudėtingiau atvykti, tad užvežam korespondenciją į namus. Maršrutą įveikiam maždaug per 5 val. Parvažiavus į Rokiškį, dar tenka suvesti duomenis į kompiuterį: užregistruoti tai, ką surinkome iš laiškininkų“, – pasakojo Rokiškio kilnojamojo pašto darbuotojai.
Kavoliškio paštininkių žmonės paprašo ir… kiaušinienės iškepti
Kavoliškio pašte dirba dviese – viršininkė Laimutė Katelienė ir paštininkė Lina Kuprinskienė.
Lina paštą išvežioja 21 kaimui aplink Kavoliškį – kasdien automobiliu nuvažiuoja maždaug 28 km. Jos aptarnaujamoje teritorijoje – Kavoliškis, Ratkupys, Serapiniškis, Moškėnai, Ilgalaukiai, Uljanava ir kt. apylinkės. Paštininke Lina dirba metus. Žmonės ją, mokančią bendrauti, nuolat besišypsančią ir pasiruošusią padėti, labai myli. „Tiesa, jai vienai pasirūpinti visais nėra lengva“, – apie savo darbuotoją kalbėjo viršininkė Laimutė, pašto sistemoje besidarbuojanti 18 metų.
Į Kavoliškio paštą žmonės dažniausiai ateina dėl mokesčių, siuntinių, registruotų laiškų. Kartais čia randa ir ką nusipirkti. Tuo tarpu paštininkė vežioja pensijas, siuntinius, vokus, pranešimus apie mokesčius, ženklus, įvairiausias prekes. O jei reikia, ir kiaušinienės iškepa vienišiems pasiligojusiems seneliams, o kitą dieną savanoriškai, „kad širdies neskaudėtų“, dar užsuka pasižiūrėti, kaip šie susitvarko.
Anot Laimutės, paštininkių krepšiai pilnutėliai. Mat dabar žmonės gyvena plačiai – ne tik spaudą užsisako, bet ir siunčiasi prekes iš Kinijos, Singapūro ir kt.
Paklausta, kas per dešimtmetį pasikeitė dirbant pašte, viršininkė tik pakartoja, kas ir taip akivaizdu, – darbo vietos tapo kompiuterizuotos. Beje, sveikinimus ir laiškus ranka rašo tik vyresni žmonės, kiti renkasi mobiliaisiais siunčiamas žinutes.
O štai spauda žmones domina. „Kas gali, tikrai visi užsisako. Yra žmonių, kurie be laikraščio negali gyventi, o kitą įtikinam sakydamos, kad reikia apsišviesti, kad negerai, jei kaimynas pirmas sužinos visas rajono naujienas“, – šypsojosi Kavoliškio pašto viršininkė L. Katelienė.
Lina paštą išvežioja 21 kaimui aplink Kavoliškį – kasdien automobiliu nuvažiuoja maždaug 28 km. Jos aptarnaujamoje teritorijoje – Kavoliškis, Ratkupys, Serapiniškis, Moškėnai, Ilgalaukiai, Uljanava ir kt. apylinkės. Paštininke Lina dirba metus. Žmonės ją, mokančią bendrauti, nuolat besišypsančią ir pasiruošusią padėti, labai myli. „Tiesa, jai vienai pasirūpinti visais nėra lengva“, – apie savo darbuotoją kalbėjo viršininkė Laimutė, pašto sistemoje besidarbuojanti 18 metų.
Į Kavoliškio paštą žmonės dažniausiai ateina dėl mokesčių, siuntinių, registruotų laiškų. Kartais čia randa ir ką nusipirkti. Tuo tarpu paštininkė vežioja pensijas, siuntinius, vokus, pranešimus apie mokesčius, ženklus, įvairiausias prekes. O jei reikia, ir kiaušinienės iškepa vienišiems pasiligojusiems seneliams, o kitą dieną savanoriškai, „kad širdies neskaudėtų“, dar užsuka pasižiūrėti, kaip šie susitvarko.
Anot Laimutės, paštininkių krepšiai pilnutėliai. Mat dabar žmonės gyvena plačiai – ne tik spaudą užsisako, bet ir siunčiasi prekes iš Kinijos, Singapūro ir kt.
Paklausta, kas per dešimtmetį pasikeitė dirbant pašte, viršininkė tik pakartoja, kas ir taip akivaizdu, – darbo vietos tapo kompiuterizuotos. Beje, sveikinimus ir laiškus ranka rašo tik vyresni žmonės, kiti renkasi mobiliaisiais siunčiamas žinutes.
O štai spauda žmones domina. „Kas gali, tikrai visi užsisako. Yra žmonių, kurie be laikraščio negali gyventi, o kitą įtikinam sakydamos, kad reikia apsišviesti, kad negerai, jei kaimynas pirmas sužinos visas rajono naujienas“, – šypsojosi Kavoliškio pašto viršininkė L. Katelienė.
Kamajų paštininkai skuba pas 1300 gyventojų
Trys Kamajų paštininkai, nešini korespondencija, skuba pas 1300 Kamajų, Duokiškio, Kalvių, Aukštakalnių ir mažesnių kaimų gyventojų.
Prieš šešerius metus Kamajų paštui pradėjusi vadovauti Jolita Šatkuvienė į darbą važinėja iš Laibgalių. „Karjerą pašte pradėjau prieš 23 metus – Laibgalių skyriuje dirbau laiškininke. Jį uždarius, sulaukiau pasiūlymo vadovauti Kamajų skyriui. Darbas patinka, tik blogai, kad mažėjant klientų skaičiui, sutrumpintos darbo valandas. Tai nėra patogu kamajiškiams. Vargina ir kelionės iš Laibgalių į Kamajus, nes kelias labai duobėtas, kartais atrodo, kad važiuoji slalomo trasa“, – sakė pašto viršininkė.
Kamajų pašte didžiausią darbo patirtį turi laiškininkas Rimgaudas Smalstys. Vietos gyventojai jį vertina ne tik už gerą darbą, bet ir nuoširdumą, pagalbą. „Paprašyk Rimgaudo pavėžėti iki Aukštakalnių – niekados neatsisakys“, – sakė kamajiškė Birutė Minkevičienė, atskubėjusi į paštą mokėti mokesčių.
Dvi Kamajų laiškininkes Dianas – Grižienę ir Uldukienę – kolegos draugiškai vadina „mažąja“ ir „didžiąja“ arba „pirmąja“ ir „trečiąja“. Paaiškėjo: kokio dydžio zonas aptarnauja, tokios ir pravardės…
Prieš Lietuvos pašto dieną – Juodupės pašto įkurtuvės
Prieš profesinę šventę Juodupės miestelio pašto darbuotojoms – malonios įkurtuvės: iš senojo pastato paštas ką tik persikėlė į kaimynystėje esančias jaukias UAB „Rokvesta“ nuomojamas patalpas.
„Dabar ir mes gyvename kaip sostinėje: šviesu, šilta, patogu ir mums, ir klientams“, – nedingo šypsena nuo pašto viršininkės Dainoros Kužulienės veido. Ji – didžiausią darbo stažą (26 m.) šiame pašte turintis žmogus. Nors kolektyve – tik penki darbuotojai, ir, kaip rajono paštuose jau įprasta, visos moterys, aptarnaujama teritorija didelė, laiškininkėms tenka aplankyti per 3,5 tūkst. gyventojų. Savo kolektyvu viršininkė džiaugiasi: darbuotojos labai kruopščios ir atsakingos, puikiai išmanančios ne tik tiesiogines pareigas, bet dažnai ir tampančios senyvų žmonių svarbiausiomis pagalbininkėmis.
Aušrytė Dambrauskienė, laiškininkės praktikos ragavusi nuo vaikystės (padėdavo išnešioti paštą, o vėliau per vasaros atostogas pavaduodavo laiškininkus) sako, jog laiškininkas kaime – svarbiausias žmogus: jis turi klientą išklausyti, atlikti kai kurias socialinio darbuotojo funkcijas, žinoti, kur kreiptis, jeigu žmogų ištinka nelaimė. Regina Datkūnienė, laiškininke dirbanti trejus metus, pridūrė: „Sužinai visą žmogaus ir jo giminės gyvenimo istoriją, ligas, kur ir kaip gyvena vaikai.“
Vita Kalpokienė sako, kad juodupiečiai labai draugiški žmonės: darbuotoja nesulaukia jų priekaištų. O jei kurie ir pykteli, tik dėl per mažos pensijos ar parduotuvėse brangstančių prekių. „Visi labai patenkinti… pensijų dienomis. Tada mus vadina pačiomis geriausiomis, gražiausiomis ir didžiausiomis savo draugėmis“, – šmaikštavo pensijų išnešiotoja Rasa Stalauskienė.
Tai, kad laiškanešės neturi laisvų šeštadienių, nes tai pačios darbingiausios dienos dėl gausesnio spaudinių kiekio, ne bėda: moterys jau įpratusios, kad jų pagrindinė poilsio diena – pirmadienis. Esą tokio grafiko kai kurie pažįstami joms net pavydi, nes turi laiko apsilankyti pas gydytojus, sutvarkyti buities ir kitus reikalus.
Vienintelė iš kolektyvo V. Kalpokienė nevairuoja automobilio, tad po miestelį ji suka ratus dviračiu, žiemą – pėstute, krepšį kartais tempia rogutėmis. Kai užklumpa ledynmetis, tenka imtis gudrybių, ką klijuoti ant batų padų, kad saugiai pasiektų klientus ir sugrįžtų namo.
Atokius kaimus lankanti A. Dambrauskienė pasidžiaugė įsigijusi keturiais ratais varomą automobilį. O anksčiau lietingą rudenį, pavasarį ar žiemą jai teko patirti daug nuotykių. Kartą Ginotų ir Remeikių kaimus ji pasiekė per didelius vargus: negalingas automobilis tą pačią dieną įklimpo net keturis kartus.
Kai keliai būna neišvažiuojami, laiškanešės tampa keliautojomis: už 1–2 kilometrų nuo pagrindinių kelių esančias sodybas tenka pasiekti pėstute. „Turiu ūkininką sūnų. Jei mašina įklimpsta, tuoj skambinu ir sakau: „Mariau, kurk traktorių“ – nuotykiais dalijosi R. Datkūnienė.
Pasak laiškininkių, jų darbe patiriamus sunkumus atperka žmonių šypsenos ir padėkos. Ne tik už pristatytą spaudą, pageidaujamas prekes, bet ir už nukastą keliuką, užpildytą mokesčių knygelę, paduotus vaistus ar ištartą paguodos žodį…
Juodupės paštas įkurtas 1947 m.
„Savo kaime esam vaikščiojanti enciklopedija“
„Buvom septynios, likom trys. Kai tik toks kolektyvas, tai ir viršininke nesijaučiu. Savo kaime esam vaikščiojanti enciklopedija: valdom plačią informaciją, turim žinoti, kas mirė, kas gimė, kur kas gyvena“, – plačia šypsena pasitiko Panemunėlio geležinkelio stoties pašto viršininkė Irena Grockienė.
23-ejus metus laiškininke dirbanti Asta Buckienė ir mažesnį stažą turinti jos kolegė Sigita Veiverienė sako, jog ši tarnyba tampa ir gyvenimo būdu, diktuojančiu šeimos grafikus. Jeigu reikia išvažiuoti šeštadienį į vestuves ar kitą renginį, laiškininkėms iš ankstyvo ryto tenka suktis labai spėriai, o ko nesuspėja nuveikti, užbaigia sekmadienį. Pensijų dieną kaimiečiai siūlosi pašto darbuotojas vaišinti kava, arbata, saldainiais, bet tokiems pasisėdėjimams darbuotojos neturi laiko. Tai bent į kišenę kokį saldumyną įspraudžia. „Žmonės nori išsipasakoti, pasidžiaugti ar pasiguosti, jie tampa kaip sava šeima, kartais „išduoda“ net slapčiausias gyvenimo ir buities smulkmenas“, – pasakojo A. Buckienė.
Nors pagrindinis laiškanešio krepšio turinys – spaudiniai, tačiau jame vietos yra ir būtiniausioms prekėms. Ko žmonės dažniausiai prašo? „Degtukų. Sako, kad jų nebus per daug. Prieš šventes – atvirukų, kartais – vaistų, duonos…“ – dėstė S. Veiverienė.
Pašto darbuotojoms gerai pažįstamas kiekvienas kiemas, keliukas. Laiškininkės žino, kada iš mašinos bagažinės teks traukti guminius, o kada – kastuvą ar žvyrą, kad galėtų pažliugusiu, užpustytu ar ledo nublizgintu keliu pasiekti klientą. Turi jos ir visų aptarnaujamų gyventojų telefonus, nes būna, kad į kiemą neįsileidžia palaidi šunys. Nors jas svetimų kiemų keturkojai sargai dažniausiai pripažįsta kaip savas. Anot pašnekovių, dabar baisiau ne šunų, o prastos reputacijos žmonių, ypač pensijų išnešiojimo dienomis. Todėl jų kišenėse yra apsaugos priemonių, nors ne tokių veiksmingų, kaip akimirksniu nusikaltėlį „išjungti“ galintis elektrošokas.
Pandėlio paštas: seniausias ir draugiškiausias
Pandėlio paštas – vienas seniausių mūsų rajone. Jis veikia nuo 1909 m.
Pravėrus pastato duris šiltai pasitinka kasininkė Daiva Balčiūnienė.
37-erius darbo metus skaičiuojanti pašto viršininkė Regina Bagdonienė gerai pažįsta Pandėlio ir aplinkinių kaimų žmones, žino jų vargus ir lūkesčius. Viršininkė įsitikinusi: jos vadovaujamas kolektyvas – pats darbščiausias ir draugiškiausias.
Pandėlio pašto laiškininkėms Zitai Baltušienei, Rasai Glemžienei, Danutei Lukošiūnienei, Laimutei Aleinikovienei ir Gražinai Kamarauskienei reikia pasiekti atokiausius Pandėlio krašto kaimelius, per dieną įveikti dešimtis kilometrų. Jų laukia laikraščių, žurnalų prenumeratoriai. Tarp jų – daug ištikimų „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojų. Šis paštas aptarnauja iki 1850 gyventojų. Kai kuriuose kiemuose paštininkas – vienintelis per dieną užsukantis žmogus, todėl šeimininkų labai laukiamas. Ne paslaptis: kai kurie kaimo žmonės laikraštį prenumeruoja ne tik dėl naujausių žinių, bet ir dėl to, kad kas nors pasibelstų į jų namų duris, paklebentų vartelių rankeną…
Pašto viršininkė R. Bagdonienė sako, jog laiškininkai atlieka ir socialinio darbuotojo funkcijas: toliau nuo gyvenviečių įsikūrusiems žmonėms nuneša ne tik laikraščių, bet ir maisto, vaistų. Ypač laiškininkų laukia vyresnio amžiaus žmonės, kurie išsipasakoja, kviečia ilgiau pabūti, pabendrauti.
Krepšyje – siuntos iš užjūrių
Po poros metų šimtuosius gyvavimo metus minėsiančiame Obelių pašto skyriuje šiandien darbuojasi šešių žmonių kolektyvas: skyriaus viršininkė Jūratė Pitrėnienė, klientų aptarnavimo specialistė Marijona Žalkauskienė ir keturi paštininkai – Loreta Juškevičienė, turinti 26-erių metų darbo pašte patirties, Milda Mažeikienė, Rita Kulienė ir Algirdas Ališauskas.
Pasak J. Pitrėnienės, anksčiau paštininko „paveikslas“ daugeliui asocijavosi su animacinio filmuko herojumi – laiškininku Pečkinu, o dabar jis gerokai pakitęs. „Keičiantis žmonių pomėgiams, įpročiams ir gyvenimo būdui, paštininkų vaidmuo pastaruoju metu labiau primena socialinio darbuotojo ar padėjėjo. Reikiamą informaciją susirasti internete gebantys žmonės vis dažniau vietoj popierinio laikraščio ar žurnalo renkasi internetiniame portale nemokamai pasiekiamą informaciją, o laiškus pakeitė trumposios SMS žinutės. Dėl šios priežasties pagrindinis šiandienos paštininko nešulys – ne laiškai, laikraščiai ar žurnalai, bet įvairiausiais pasaulio kampeliais dvelkiantys siuntiniai“, – teigė J. Pitrėnienė. Anot skyriaus viršininkės, nedideliame Obelių mieste gyvenantys žmonės pastaraisiais metais puikiai įvaldė internetinį apsipirkimą, tad iš Kinijos, Malaizijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Olandijos ir kitų valstybių „plaukiantys“ drabužiai, kompiuterių bei radijo detalės, bižuterija, kosmetika ir kt. – tapo kone kasdienybe.
„Atokiau gyvenantiems, artimųjų neturintiems ar retai jų lankomiems senoliams paštininkas yra savotiškas ryšininkas su pasauliu. Jis parūpina maisto produktų, jei reikia – nuperka vaistų, užpildo mokėjimų knygeles ir t. t. O kur dar noras išsipasakoti, pabendrauti, pasiguosti?“ – patirtimi dalijosi J. Pitrėnienė ir džiaugėsi, kad vietos gyventojų pasitikėjimą užsitarnavęs Obelių pašto skyriaus kolektyvas visada stengiasi surasti laiko kiekvienam klientui.
Trūksta tik gydytojo diplomo
Daugiau nei 1 tūkst. 200 km – tokį kelią per mėnesį tenka sukarti Kriaunų pašto skyriaus paštininkams. „Anksčiau, kai gyventojų buvo daugiau, dirbome penkiese. Neseniai likome trise: aš ir dvi paštininkės – Violeta Mikulėnienė ir Inga Petrevičienė“, – sakė Kriaunų pašto skyriaus viršininkė Daiva Dručkuvienė.
Anot pašnekovės, Kriaunų krašte, kaip ir kitose nuo didesnių miestų nutolusiose teritorijose, paštininkas krepšyje dažniausiai neša ne laišką nuo artimo, bet įvairių paslaugų sąskaitas, antstolių įspėjimus apie skolas ir pan. „Laikraštį ar žurnalą užsisako vos vienas kitas, vaikiški leidiniai – išvis retas atvejis. Tiesa, yra keletas „žiburių“, į kurių namus nuo seno keliauja po kelis leidinius per mėnesį, bet tokių – vienetai. Dažniausiai žmonės laukia paštininko dėl atnešamos pensijos arba jiems reikalingų buities prekių bei maisto produktų. Teisybę sakant, kartais aptarnaujami klientai net pajuokauja, kad paštininkėms tetrūksta… gydytojo diplomo – tada neiškeldami kojos iš namų galėtų gauti visas jiems reikalingas paslaugas“, – šypsodamasi pasakojo D. Dručkuvienė.
Anot pašnekovės, didžiausias šurmulys ir sujudimas pašto skyriuje kyla kiekvieno mėnesio 10–26 dienomis, kai mokamos pensijos ir socialinės išmokos. „Nors naudotis elektronine bankininkyste moka bene kiekvienas senolis, tačiau beveik visi, t. y. apie 200 pensininkų, pinigus nori gauti į rankas. Nemažai chaoso įnešė euras: klientams keistai atrodydavo pusketvirto karto „susitraukę“ skaičiai, todėl dažnam reikėdavo eurus versti litais net po kelis kartus“, – sakė D. Dručkuvienė.
GR inform.
