Kaip greitai galima sugadinti gražias iniciatyvas bei toli siekiančius tikslus, neseniai pademonstravo išlikę ir tvirtai valdžioje įleidę savo šaknis sovietinės nomenklatūros veikėjai. Negalėdami atvirai ir brutaliai priešintis toliau savo keliu žengiančiai valstybei, jie ieško ir randa įvairiausių būdų, kaip šmeižti bei „įkąsti” prie šalies nepriklausomybės ištakų stovėjusiems lyderiams. Tai – Laisvės premijos (ne)skyrimo peripetijos ar vienašališkas žingsnis pakeisti komisijos sprendimą skirti Patriotų premiją žinomai filosofei. „Miegantis” ministras tai darė vedamas kilnių tikslų apginti vieną poetą.
Čia tik pora pavyzdžių iš paskutinių įvykių suvestinės. O tokių „zadaniju” ir „tada dirbę Lietuvai” turi ne vieną ir ne dvi.
Prisiminkime, kas dėjosi, kai ėmė dygti lyg grybai po lietaus visokiausi žalieji ir žydrieji, pasisakantys prieš japonų bei amerikiečių atėjimą į mūsų kraštą su savo naujausiomis ir saugiausiomis technologijomis, galinčiomis užtikrinti tokią reikalingą didesniam valstybės saugumui energetinių objektų statybą. Bet ne, nupirkti už Kremliaus pinigus, jie pakilo į lemiamą mūšį, kad šios vakarietiškos įmonės neateitų pas mus. Visokiausiais būdais iškoneveikę ir iškeikę jų atstovus bei rėmėjus, tikisi, kad juos išvarė mažiausiai penkiasdešimčiai metų. Dabar, apdovanoti trisdešimt po trisdešimt sidabrinių, šildosi ir tiuškenasi šiltuose kurortuose, laisto savo Pyro pergales respektabiliuose kazino ar užeigos namuose. O vietoj to ko sulaukėme? Ogi „papigiai” statomos atominės šalia Vilniaus, tačiau dabar jau niekur nesimato ekstaziškai komjaunuoliškų aktyvistų ir entuziastingai nusiteikusių gamtos mylėtojų, pasisakančių prieš ir šaukiančių „von!”
Kaip kaišiojo pagalius į ratus dėl terminalo vienas politikas, kaip kūrė komisijas, kurios ieškojo ir nerado jokių nusižengimų bei grobstymų, galima sukurti visą serialą. Kodėl taip elgtasi? Nes atėjo ne tie, atėjo nešdami didesnį savarankiškumą kraštui, todėl reikėjo prieš tai šaukti, kovoti, reikėjo atidirbti darbdaviams už gautas palūkanas ir procentus. Ir toks Seimo narys ramiai sau toliau dirba lyg niekur nieko. O juk tai buvo kenkimas, kėlęs pavojų nacionaliniam saugumui. Deja, tokie įstatymai ir demokratija, kuria tokie veikėjai ir naudojasi, nes žino, kad nenukentės bei nereikės atsakyti. Smetonos laikais už tokius veiksmus jau seniai Dimitravo stovykloje tampytų akmenis.
Vis dar tebegalioja senoji, geroji, puikiai ištobulinta telefoninė teisė. Skambini vieną, antrą, dešimtą kartą, duodi „zadaniją” ne tik ministrui, bet ir ministrų ministrui, kurie nuolankiai pažada ir įvykdo asmeniniam verslui reikalingas užduotis. Visa Lietuva tai mato bei girdi, bet didelio nusistebėjimo ir pasipiktinimo tarp žmonių nesukelia. Kodėl? Nes tokius triukus buvo ir yra įvaldžiusi senoji partinė grietinėlė, kuri sėkmingai bujoja daugelyje valdžios struktūrų tiek vietiniame lygyje, tiek aukščiausiame. O jeigu bus apkrėsta ir išmokyta tokių triukų jaunoji karta, tai sunkiai išsikapstysime iš tos pelkės, į kurią tempia senoji, patikrinta gvardija. Su kokiu pavydu ir nustebimu žiūrime į Estiją, kuri ėjo ir nuėjo, toli palikusi mus, pirmeivius, griovusius sovietiją, o tuoj žiūrėsime ir į Latviją. Estai jau daugiau kaip dvidešimt metų atsikratę ir prie valdžios neprileidžia buvusiųjų, geriau žinančiųjų, kaip valdyti šalį, o ją valdyti atidavę jaunajai kartai, vakarietiškai nusiteikusiems piliečiams, kurie jau nebesigręžioja į Rytus, laukdami, ką jiems pasakys ar pagrasys pirštu.
Mažai pasaulyje belikusių valstybių, kurių išrinkti atstovai, pasiūlius prieš svarbius ir atsakingus posėdžius, vykstančius tik kartą per mėnesį, darbą pradėti sugiedant savo valstybės himną ir taip rimtai nusiteikus svarstyti bei priimti sprendimus, liečiančius daugelį žmonių, balsuoja prieš, norisi vienu metu ir verkti, ir juoktis. Tai parodo mūsų mentalitetą, baudžiauninkų sindromą, absoliutų istorijos neišmanymą, ne tos partijos ir ne to žmogaus teikimą tokio klausimo. Ir vis dėlto, kad nesame tokie beviltiški, parodė kitas atvejis. Buvo pritarta idėjai palengvinti finansinius reikalus šeimoms, kurios papildomai rūpinasi savo atžalų ateitimi ir jų išprusimu.
Vilties kibirkštėlė blykstelėjo švenčiant valstybės gimtadienį. Beveik du šimtai žygeivių visą pusdienį keliavo rajono laukais bei miškais, aplankydami pakeliui dvaro rūmus, paminklus ir žymių žmonių gimtąsias sodybas. Jaunieji šauliai ir skautai išlaikė vienybės, draugiškumo ir patriotizmo egzaminą. Nors tebevyksta kova tarp seno ir naujo, Rytų ir Vakarų, idealizmo ir materializmo, tamsos ir šviesos, norisi tikėtis, kad pavasariniai saulės spinduliai galutinai išvaikys prieblandą ir paskutinius debesis.
Algis Kazulėnas, istorikas
