Didžiuliame margaspalvėmis girliandomis ir kalėdinėmis dekoracijomis išpuoštame name didžiosiomis metų šventėmis džiaugiasi 14-os asmenų Jekaterinos ir Igorio Sulejevų šeimyna.
– Iš Klaipėdos į Lukštus, kitą šalies pakraštį, atsikraustėte beveik prieš dvejus metus. Ar nesigailite čia atvažiavę?
Igoris Sulejevas: Ieškodami namų dairėmės po visą Lietuvą. Praėjus beveik dvejiems metams nuo atvykimo, džiaugiuosi, kad įsikūrėme būtent šiame krašte. Puikiai prisimenu, kaip važiuodami apžiūrėti sodybos abu su žmona nerimavome: vežė kažin kur per miškus, o pamatę ženklą „Pasienio ruožas“ visai sutrikome – šalies pakraštys. Tačiau vos išvydę į kalną kylantį kelią ir didžiulį namą palei jį, supratome – kursimės čia. Ir nesuklydome. Iki šiol negaliu atsistebėti mus supančių žmonių gerumu, paslaugumu, draugiškumu. Čia nereikia laukti Kalėdų, kad galėtume džiaugtis stebuklais, mat jie tęsiasi ištisus metus. Vos atvažiavome – skambutis į duris. Jas atidarę radome pieno, keletą maišų daržovių, o geradarių… nebuvo. Netrukome susidraugauti su kaimynais. Jie mums labai padeda.
Jekaterina Sulejeva: Iš tiesų, žmonės be galo draugiški, priėmė mus maloniai. Prieš atvažiuojant jaučiau šiokią tokią baimę. Nežinojome, kaip aplinkiniai žiūrės į mūsų vaikus, nes visko yra buvę. Toks visuomenės nusistatymas – jeigu daug vaikų, vadinasi, šeima asociali. Tačiau žmonės pamatė, kad esame darbštūs: auginame gyvulių, sodiname daržus, gyvename tvarkingai. Gyventi kaime – lengviau. Mieste su tokia šeimyna vargu ar išsiverstumėme. Man čia labiausiai patinka vaikų užimtumas. Po pamokų jiems gausu būrelių, veiklos, turi kur save išreikšti. Didžiuliu būriu vaikų ypač džiaugėsi bendruomenė ir mokytojai, kad bus kam vaidinimuose pasirodyti.
– Būrys tikrai nemažas. Šiuo metu auginate 10 vaikų, jie dėl vienokios ar kitokios priežasties buvo paimti iš tėvų ir atsidūrė pas Jus. Kokių sulaukiate komentarų iš aplinkinių?
I. Sulejevas: Žinote, pasaulyje yra visokių žmonių. Ir kalba visi skirtingai. Vieni mus palaiko, dėkoja ir drąsina sakydami, kad patys negalėtų prisiimti tokios didelės atsakomybės auklėti svetimus vaikus. Nesvarbu, kiek laiko vaikas pas mus būna, bet geru pavyzdžiu stengiamės auklėti visus. Plaka ir pikti liežuviai, kurių nuomone, vaikai mums – geras verslas, būdas užsidirbti pinigų. Keisčiausia tai, kad aplinkinių tarpusavio ginčai kartais vos nesibaigia muštynėmis. O mes nesiveliame į bereikalingus ginčus. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių. Svarbiausia, kad patys žinome, jog stengiamės suteikti vaikams tai, ko galbūt ne kiekvienam tikri tėveliai gali duoti. Aišku, vaikams reikia žaislų, jie nori ir telefonų, ir kompiuterio. Vyresnieji visa tai turi. Tačiau atvykusiesiems pas mus svarbiausia yra meilė ir dėmesys. Vaikai greitai pajunta gerą atmosferą, jiems rodomą rūpestį, greitai prisiriša prie visų, ypač – prie manęs ar žmonos.
J. Sulejeva: Nereikia stebėtis žmonių piktumu, nes net kai kurios valdžios institucijos į mus žiūri nepatikliai. Buvau šokiruota, kai viena „Sodros“ darbuotoja vaikus prilygino… bandelėms. Laimė, ne visi tokie. Mumis labai rūpinasi Zita Čaplikienė (rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoja), rajono Vaiko teisių apsaugos kolektyvas. Jiems bet kada ir bet kokiu klausimu galime skambinti, visada padeda. Nuostabi vaikų darželio, kurį lanko mažieji, bendruomenė. Ir seniūnas visada pasidomi, kaip mes gyvename, ko trūksta, o jei įmanoma – parūpina. Prieš šventes mus aplankė Rotary klubas. Padovanojo mums šaldytuvą, mikrobangų krosnelę, vaikai gavo didžiulį maišą saldainių. Tikrai tokio dėmesio niekur nesulaukėme. Šiame krašte daug šiltų, paslaugių žmonių, įvairiais būdais mums padedančių. Mes gyvename taip, kad vaikams pas mus būtų gera ir patiktų. Iš pradžių jie, vos atvežti, vieni kitiems pavydi manęs ir vyro. Jei vienas atsisėda ant kelių ar apsikabina, būtinai pribėgs ir kitas – ir jį reikės apkabinti, pamyluoti. Kai vaikai supranta, kad niekur nedingsime, kad mylime visus vienodai, nusiramina. Tačiau prisiglausti jiems vis tiek norisi. Netrunkam ir mes prisirišti prie vaikų. Sunku paskui būna skirtis, nes jei biologiniai tėvai susitvarko gyvenimą, vaikas grįžta į šeimą. Gaila, ne visi pasistengia.
– Ar įmanoma „daryti biznį“ priimant į šeimą būrį svetimų vaikų?
I. Sulejevas: Tikrai ne. Vaikas gauna apie 1 tūkst. Lt per mėnesį. Taip, tai nemaži pinigai, tačiau retas skaičiuoja, kiek išleidi. Pas mus vaikus dažniausiai atveža taip, kaip stovi. Spalio mėnesį atvažiavusi mergaitė buvo paimta tiesiai iš mokyklos. Su savimi turėjo vos kelis drabužėlius, kuriuos socialinės darbuotojos rado jos namuose. Kai lauki gimstančio vaiko, viskuo rūpiniesi iš anksto, po truputį. O kai mažylis taip atvežamas, tu privalai viską iš karto jam parūpinti. Reikia elementariausių dalykų: šukų, dantų šepetėlio, kojinių ir kt. Mergaitė buvo iš kitos mokyklos, nei lanko mūsų vaikai, tad mokėsi iš kitokių pratybų. Įsibėgėjus mokslo metams teko supirkti tinkamas pratybas. Juk neišleisi vaiko mokytis su kitokiomis knygomis. Iš karto žmona lėkė į Rokiškį ir pripirko galybę būtiniausių daiktų. Į ilgą sąrašą įeina ir pagalvės, antklodės, patalinė ir kt.
– Ar per tą laiką, kai vaikai gyvena su Jumis, tikrieji tėvai domisi savo atžalomis?
I. Sulejevas: Dažniausiai domisi tada, kai būna neblaivūs. Mes nedraudžiame bendrauti, bet labai pikta pasidaro, kai skambinėja tik išgėrę. Vaikams prižada visą pasaulį: nupirkti žaislų, dovanų, atvažiuoti aplankyti, bet pažadų neištesi. O vaikai laukia… Jiems skauda širdeles, būna liūdna. Tokiu atveju gimdytojai geriau visai jų neprisimintų ir paliktų ramybėje. Vyresnieji ir patys kartais nori pasikalbėti su tėvais, jiems paskambina. Tik dažniausiai tokie pokalbiai labai greitai baigiasi: vos paskambinęs vaikas numeta ragelį. Supranti, kad tėvai – neblaivūs. Ne paslaptis – vaikus atveža ne iš pačių geriausių šeimų.
J. Sulejeva: Kai kurie nori namo, bet ne visi. Mes tik viliamės, kad užaugę vaikai prisimins gerą pavyzdį ir tai padės jiems nenueiti klystkeliais. Kai kurių vaikų tėvai patys atsisako… Buvome teisme, kur mama vaikui girdint pasakė, kad jo neaugins. Neva nėra sąlygų: neturi kur gyventi, nedirba ir – atsisako motinystės. Mums važiuojant iš teismo posėdžio, berniukas prisiglaudė prie manęs ir paklausė: „Mama, o jei mūsų namai sudegs, tu manęs irgi atsisakysi?“ Patikėkite, plyšo širdis…
– Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Jūsų namai tarsi bičių avilys – nuolat dūzgia ir šurmuliuoja. Kaip vaikai sutaria tarpusavyje? Ar labai sunku suvaldyti 10 mažamečių išdykėlių?
J. Sulejeva: Buvo daug sunkiau, kai auginome du savus vaikus. Kuo daugiau vaikų, tuo labiau jie vienas kitu rūpinasi ir padeda mums, tėvams. Būna, kad dieną sutvarkau kambarius, o vakare grįžę mažieji bedūkdami vėl viską sujaukia. Vyresnieji tada supyksta ir liepia greitai sutvarkyti. Vaikai padeda namų ruošoje. Dabar jiems atostogos, tad meniu galvoja patys, o gaminame kartu. Labai jaučiu jų tarpusavio supratimą, pagalbą. Vienas paauglys, pas mus gyvenęs kurį laiką, nenorėjo grįžti į savo šeimą. Nors tėvai užsikodavo nuo alkoholio, susitvarkė, bet jam labiau patiko būti pas mus. Išvažiavo tik dėl jaunesnių brolių bei sesių, nes įprato čia rūpintis mažesniaisiais. Išvažiuojant jo paklausiau: „Kaip bus su mažyliais?“ Jis atsakė: „Aš jais rūpinsiuosi.“
– Daugumai sunku įsivaizduoti namuose tokį didelį būrį žmonių. Papasakokite, kokia Jūsų diena?
J. Sulejeva: Gyvename kaip ir kitos šeimos. Ryte keliamės, ruošiame vaikus į mokyklą, darželį. Mažesniuosius vežame patys, didesni važiuoja autobusu. Paskui įvairūs reikalai, apsipirkimas. Diena netrunka prabėgti. Jau apie 16 val. važiuojame parsivežti vaikų. Namo sugužam truputį po 17 val. Vaikai skuba ruošti namų darbų, vienas iš tėvų gamina vakarienę, kitas sėda prie „TAMO“ (elektroninis moksleivių dienynas) tikrinti pamokų. Tie, kuriems užduota mažiau namų ar kas spėjo užduotis atlikti mokykloje, padeda gaminti vakarienę. Po jos – laisvalaikis: žaidimai, kompiuteris, knygos, pašnekesiai. O paskui visi paeiliui – į vonią ir lovas.
Prieš šventes grafikas buvo įtemptas, nes vaikai ruošėsi kalėdiniam vaidinimui mokykloje, reikėjo siūti kostiumus. Vienas vaidino Kovą (mėnesį), kita – Snaigę. Taigi buvo laikas pasireikšti mūsų su vyru fantazijai.
– Kiek lėkščių ant Jūsų stalo buvo per Kūčių vakarienę? Ar Kalėdų Senelis išpildė visų svajones?
J. Sulejeva: Prie Kūčių stalo mūsų būna daugiau nei įprastą dieną. Per šventes į svečius visada atvažiuoja mano sesuo su dviem vaikais. Dar atsiveža šunį. Kartais atvažiuoja ir mama. Kalėdos ir Naujųjų sutiktuvės tradiciškai – pas mus. Vienas mūsų sūnus jau vedęs, tad priimame ir marčią. Stalą serviruojame mažiausiai 20-iai asmenų.
I. Sulejevas: Oi, visi rašė Kalėdų Seneliui laiškus. Net po tris per dieną. Jei kurio norai pasikeitė ar ką nors užmiršo paminėti – laišką reikia perrašyti. O tada atsiranda ir daugiau norinčiųjų papildyti, pataisyti. Prašė vaikai paprastų dalykų: mažosios – lėlių, vyriukai – mašinėlių, telefonų. Su paaugliais sudėtingiau. Jų norai didesni.
– Ko Kalėdų Senelio prašėte Jūs sau?
I. Sulejevas: Prašyti yra ko, tik viskas ne mums. Daug ko reikia, jei galvoji apie vaikus. Pirmiausia labai reikia pakeisti namo stogą. Deja, tai kainuoja nemažus pinigus, neturime iš ko, šiuo klausimu kažin ar galės pagelbėti Kalėdų Senelis. Prieš pat šventes sugedo orkaitė. Reikės kažką galvoti… Vienas didžiausių mūsų norų – autobusiukas, kuriame tilptume visi. Šiuo metu mūsų turimas automobilis yra 7 vietų, tad norint keliauti, kažkas turi pasilikti. Vasarą Trakuose buvo tokių šeimynų, kaip mes, susitikimas. Negalėjome nuvažiuoti, nes į mašiną telpa tik pusė šeimos. Būtų tikras stebuklas, jei kas nors galėtų pagelbėti šiuo klausimu. Tačiau dabar, švenčių proga, labiau norime visus pasveikinti ir nuoširdžiai padėkoti už gerumą, dosnumą ir pagalbą mūsų šeimai.
Miglė Katinauskienė
