Krepšių iš vytelių pynimas, šaukštų drožimas, puodų lipdymas, vilnos vėlimas ir… tūkstančiais litų skaičiuojama apyvarta. Toks verslo modelis neretai kelia šypseną. Mat dauguma mano, jog tradiciniai ir šiuo metu ypač populiarūs amatai tėra malonus užsiėmimas bei būdas prisidurti prie pensijos ar atlyginimo. Ar rankų darbo kūriniai ir prekyba jais gali tapti pragyvenimo šaltiniu?
Tradicija
Miestų ir miestelių šventės jau neįsivaizduojamos be amatininkų, jų dirbinių, galimybės pažinti archaiškas technologijas, bendravimo su auksarankiais meistrais. Lietuvos etninės kultūros globos tarybos sprendimu, tradiciniais mūsų šalies amatininkais pripažinti dailidės, staliai, stogdengiai, krosnininkai, kubiliai, račiai, kalviai, siuvėjai, puodžiai, batsiuviai, odininkai, juvelyrai, muzikos instrumentų gamintojai ir kryždirbiai. Prie tradicinių amatų taip pat priskiriamas audimas, pynimas, mezgimas, verpimas, siuvinėjimas, maisto ruošimas, žaislų gaminimas, margučių marginimas, muzikavimas tradicinių švenčių ir apeigų metu.
Ar įmanoma pragyventi iš tradicinių amatų, ar amatininkas prilygsta verslininkui? Medžio drožėjas Danas Stočkus, praėjusią savaitę kartu su žmona Danute Stočkuviene, vilnos vėlėja, dalyvavo Panevėžio miesto amatininkų mugėje. Joje kraštietis su kolegomis diskutavo būtent šia tema. „Amatininkas, kaip ir dailininkas ar skulptorius, propaguodamas senolių tradicijas, kuria vienetinius dirbinius. Į juos įdeda daug laiko ir širdies šilumos, tačiau pajamos už tai nedidelės. Amatininkų negalima vadinti verslininkais. Pastarieji konvejeriu gamina tūkstančius ar net milijonus vienodų prekių ir per tarpininkus jas realizuoja“, – sakė medžio drožėjas.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Dalia ZIBOLIENĖ
