Norėdami išlikti istorijoje, aristokratai pirmiausia investavo į kultūrą. Praėjusių šimtmečių turtingieji ir įtakingieji lėšų tam negailėjo. Rokiškio grafai – taip pat. Dažniausiai tarp mecenatų ir fundatorių minimos grafo Konstantino Tyzenhauzo vaikų – Reinoldo Tyzenhauzo ir Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės – pavardės…
Paminklas Tyzenhauzų giminės kultūrinei veiklai
„Tyzenhauzų kultūrinės veiklos viršūnė – naujos Rokiškio bažnyčios pastatymas. Kai Reinoldas Tyzenhauzas kreipėsi į Rusijos valdžią prašydamas leidimo naujai bažnyčiai statyti vietoje sudegusios, gubernatorius užrašė rezoliuciją, kad rokiškėnams naujos bažnyčios nereikia, kad jie gali melstis netoliese esančiose Obelių, Kamajų ar Panemunėlio bažnyčiose. Ir vis dėlto grafui Tyzenhauzui pavyko gauti leidimą bažnyčios projektavimui ir statybai”, – teigia istorikas Bronius Deksnys. Didingas neogotikinio stiliaus pastatas baigė Rokiškio miesto aikštės formavimą, uždarydamas ją iš vakarų pusės. Istoriko žodžiais, jis tapo ne tik rokiškėnų šventove, bet ir paminklu Tyzenhauzų giminės kultūrinei veiklai Rokiškyje. R. Tyzenhauzas (1830-1880) mirė Vokietijoje. Jis buvo paskutinysis iš Rokiškio Tyzenhauzų giminės vyriškosios linijos žmonių. Rokiškio dvaras per Reinoldo seserį Mariją perėjo grafų Pšezdzieckių giminei.
Eruditas ir novatorius
Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės žodžiais, paskutinis Rokiškio Tyzenhauzas – Reinoldas netilpo epochos rėmuose. Jis buvo eruditas, novatorius, skvarbaus proto ir gilios minties žmogus. „Tarp XIX a. kultūros atstovų R. Tyzenhauzą galima pavadinti žmogaus, kaip esmės, kurią kuriant tolygiai dalyvauja mokslas, menas ir praktika, formavimo srities specialistu. Analizuojant jo kūrinius, matyti, kad autorius žinojo ne tik antikinių, bet ir vėlesnių, taip pat ir to laikotarpio lenkų bei Vakarų Europos mąstytojų idėjas”, – rašo istorijos mokslų daktaras iš Varšuvos Jozefas Zemčionokas.
Rūpinosi intelektualiniu gyvenimu
Nors jo požiūris buvo svarbus politikoj, ekonomikoj, literatūroj, menuose, savo mintis R. Tyzenhauzas užrašė daugelyje filosofinių traktatų ir buvo lyginamas su Fridrichu Nyče, tačiau mums, rokiškėnams, pasak O. Mackevičienės, ypač svarbus jo požiūris į kultūrą. Tai buvo ne tik požiūris – jis savo darbais realiai keitė Rokiškio veidą. XIX a. antroje pusėje gyvenęs R. Tyzenhauzas pirmiausia rūpinosi, kad Rokiškio dvaras išsiskirtų intelektualiniu gyvenimu. Būtent jo dėka į Rokiškį atvažiuodavo žinomiausi to meto menininkai, kompozitoriai, filosofai. Atvykdavo ir tie įtakingi asmenys, kurie sprendė carinės Rusijos baudžiavos problemas.
Išsaugoti lietuvybės puoselėjimo dokumentai
R. Tyzenhauzas prisidėjo ir prie to, kad Rokiškio bažnyčioje 1877-aisiais lietuviškai atlikta garsioji Antano Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių”. O. Mackevičienė sakė, jog tai liudijantys dokumentai išsaugoti Rokiškio dvaro archyve įrodo: nepaisant to, kad grafai kalbėjo lenkiškai, jie nebuvo abejingi lietuvių kalbai. Remiantis archyvine medžiaga, didikai Tyzenhauzai pageidavo šv. Mišių giesmes giedoti lietuviškai.
Grafas R. Tyzenhauzas buvo užsakęs į lietuvių kalbą išversti Jozefo Haidno oratoriją „Apie pasaulio sutvėrimą” ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum” bei kitus kūrinius. O. Mackevičienės teigimu, tai nebuvo lengva: tekstai buvo eiliuoti, reikėjo vertėjo, kuris ne tik kalbų moka, bet ir eilėdarą supranta. XIX a. R. Tyzenhauzo idėją įgyvendino Vilniaus klierikas Gimžauskas. Manoma, kad grafas buvo numatęs, jog šie kūriniai bus sugiedoti lietuviškai Rokiškio bažnyčioje. Reikia prisiminti, kad tai buvo pats juodžiausias lietuviškos spaudos draudimo metų vidurys – Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti Lietuvą. „Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, 1883-iaisiais pasirašydama sutartį su čekų muziku – vargonininkų mokyklos Rokiškyje steigėju Rudolfu Lymanu, jau turėjo savo brolio Reinoldo įdirbį”, – kalbėjo istorikė.
Maksimalistas, siekęs geriausio
Tačiau labiausiai R. Tyzenhauzą išgarsino Rokiškio Šv. Mato bažnyčios, kurios požemiuose ir atgulė grafo palaikai, statyba. Ja pradėta rūpintis po 1863-1864 metų sukilimo. Nepaisant masinio tuometinio puolimo prieš lietuvybę, O. Mackevičienės žiniomis, sukilime aktyviai dalyvavęs grafas rėmė sukilėlius materialiai ir moraliai. Todėl buvo įsakyta neleisti statyti bažnyčios Rokiškyje. Tai, atseit, bausmė už dalyvavimą sukilime.
Bet Reinoldas sugebėjo gauti caro Aleksandro leidimą statyti mūsų mieste naują bažnyčią. Prie to prisidėjo ir vyskupas Motiejus Valančius. Taip įtakingųjų pastangomis 1868 m. Rokiškyje pradėta kasti pamatus naujos šventovės statybai. „Liūdna, kad iki tol Rokiškyje stovėjusi medinė bažnyčia sudegė, bet kita vertus vietoje jos atsirado šedevras”, – mano O. Mackevičienė.
Šedevrą, kuriuo galime didžiuotis ne tik Lietuvoje, vargu ar turėtume, jei R. Tyzenhauzas nebūtų buvęs maksimalistas. Jis siekė visko, kas geriausia. Būtent todėl, istorikų duomenimis, Rokiškio bažnyčią projektavo puikūs Europos architektai ir dėl medžiagų kainų niekas nesiderėjo. Pavyzdžiui, pagaminta 300 tūkst. plytų, o pagal archyvuose išlikusius dokumentus 1000 plytų kainavo 5 rublius. Peržiūrėjus kitus dokumentus, aišku, kad R. Tyzenhauzas netaupė ir kitoms statybinėms medžiagoms. Istorikai teigia, jog grafas R. Tyzenhauzas ir vienas būtų galėjęs pastatyti bažnyčią. Tačiau jis norėjo, kad prisidėtų visa parapija, jos vardu būtų rūpinamasi šventovės statyba, nes „tuo būdu lengviau galima buvo tikėtis gauti valdžios leidimą ir, padedant parapijiečiams, sparčiau galima buvo „varyti darbus”.
Pabaigos nesulaukė
Tiek daug rūpinęsis maldos namų Rokiškyje pastatymu, R. Tyzenhauzas nesulaukė Šv. Mato bažnyčios darbų pabaigos. Jis mirė 50-ies Vokietijoje. „Kūnas buvo atvežtas į Rokiškio stotį, didelėmis iškilmėmis atlydėtas į bažnyčią ir požemio koplyčioje palaidotas”, – tokias žinias pateikia istorikai. Tiesa, bažnyčios knygose nenurodyta grafo mirties priežastis, nors mirties data pažymėta. Tai verčia tyrinėtojus prisigalvoti versijų. Juolab kad grafas mirė pakankamai jaunas, buvo nevedęs ir neturėjo palikuonių.
„Kai tik atvykau dirbti į Rokiškį, iš klebono Alberto Talačkos girdėjau versiją neva grafas R. Tyzenhauzas Vokietijoje susidomėjo varikliais ir kažin kokioje Heidelbergo gamykloje įvyko nelaimingas atsitikimas. Neva sesuo Marija jį parsivežė iš Vokietijos cinkuotame karste ir įdėjo į sarkofagą tik Rokiškyje”, – laikraščiui yra sakiusi O. Mackevičienė. O vyresni rokiškėnai muziejininkams irgi negailėjo prielaidų – yra pasakoję, jog restauruojant bažnyčios kriptas, per karsto langelį kažkas matė sudėtas grafo rankas. „Kokia tikroji mirties priežastis, galbūt būtų įmanoma nustatyti atidarius karstą, tačiau to daryti negalima be artimųjų sutikimo. Be to, jį atidarius, R. Tyzenhauzo mumija gali virsti dulkėmis”, – sakė O. Mackevičienė.
Atnešė Pšezdzieckių liniją
Bažnyčios statybą tęsė Reinoldo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (1827-1890). Ji, ištekėjusi už istoriko Aleksandro Pšezdzieckio, atnešė į Rokiškį Pšezdzieckių liniją.
M. Tyzenhauzaitė į istoriją įėjo kaip moteris dailininkė ir filantropė, kuri „labdarai viso kraičio nepagailėjo”. Tuo pat metu, kai, mirus broliui, ėmėsi įrenginėti Rokiškio bažnyčią, bendravo su garsiais architektais ir meistrais, užsakinėjo altorius, ji dar labai daug ką rėmė. Grafienės pastangomis pastatytas medinės neogotikos šedevras Salų bažnyčia, fundavo ji ir Pastovių bažnyčios kūrimą Baltarusijoje, šventovių statybą Lenkijoje.
Mužikėlių klumpės marmuro nebraižė
O kalbant apie Rokiškio Šv. Mato bažnyčią, kai kam tikriausiai bus įdomi archyvuose raštininko įamžinta detalė: būtent M. Tyzenhauzaitė priėmė ūkišką sprendimą, kad Šv. Mato bažnyčios grindys turi būti iš šlifuoto akmens. Grafienę perkalbėjo architektas. Jis buvo įsitikinęs, kad jos norimą marmurą gali subraižyti vinimis pakaustytos mužikų klumpės, kad tai – labiau šiltiesiems kraštams tinkanti, tegu ir brangi, medžiaga. „Ir dabar tos šlifuoto akmens grindys bažnyčioje kai kur matomos, pavyzdžiui, ant akmens plokščių krikštykloje”, – sakė O. Mackevičienė.
Dosniai aukojo menams ir akių klinikai
Be to, kad įrenginėjo visą Rokiškio bažnyčios vidų, M. Tyzenauzaitė labai dosniai aukojo švietimui. Apie tai sprendžiama iš archyvinių dokumentų. Ne kartą rašyta apie tai, kad ji įkūrė Rokiškyje garsiąją vargonininkų mokyklą. Joje muzikos mokėsi gabūs, tegu ir neturtingi vaikai. Kai kurie jų tapo garsūs Lietuvoje muzikai. Žinoma, kad M. Tyzenhauzaitė rėmė ir skatino jaunus menininkus. Tačiau netikėta istorikams buvo tai, jog grafienė 1881 m. įsteigė Vilniuje garsiąją akių ligų kliniką. Ne tik įsteigė, bet ir rūpinosi ją išlaikyti. Ar pati turėjo regėjimo problemų, jokių duomenų nėra. Tačiau įdomu tai, kad M. Tyzenhauzaitės sūnus Gustavas, kurio veikla peržengė Lietuvos sienas, pasauliui yra žinomas kaip Varšuvos greitosios medicininės pagalbos organizatorius. O. Mackevičienės žiniomis, Lenkijoje tarp medikų jis turėjo didžiulį autoritetą.
Didžioji istorijos paslaptis
„Garsioji Rygos Domo katedra irgi turi būti dėkinga Marijai dėl to, kad 1883-iaisiais restauruojant katedrą ji pasiūlė ten esančioje Tyzenhauzų koplyčioje įrengti vitražus”, – sakė O. Mackevičienė. Istorikai pateikia žinių, jog Tyzenhauzų kriptos Rygoje įrengtos dar XIV a. Mat šie didikai atėjo į Baltijos valstybes kaip kalavijuočiai, nešdami katalikybę. Minėtuose vitražuose įamžintas R. Tyzenhauzas bei kitos Rokiškiui svarbios asmenybės – pavyzdžiui, paskutinis Rokiškio grafas Jonas Pšezdzieckis – mylimiausias Marijos anūkas. Savo krašto istorija besidomintiems rokiškėnams jie turėtų būti įdomūs. Istorikė sakė, jog Rokiškio muziejų aplankantys turistai iš Rygos labai stebisi išgirdę apie Domo Katedroje sukurtus vitražus. „Atrandam vis naujus ir naujus dalykus. Tai didžioji istorijos paslaptis”, – sakė O. Mackevičienė.
Apie vitražą Rygoje
Tyzenhauzams skirtas vitražas susideda iš trijų vertikalių dalių. Dešinėje, kaip teigia dailėtyrininkas Vladas Gasiūnas, pavaizduotas stovintis šios giminės Pabaltijo šakos pradininkas riteris Engelbrechtas Tyzenhauzas. Vitražo viduryje – Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų, apsupta angelų, ją vainikuojančių karūna. Kairėje, prie Švč. Mergelės Marijos kojų, pakėlęs galvą į ją pamaldžiai klūpo Rokiškio dvaro savininkas R. Tyzenhauzas. Tarp abiejų Tyzenhauzų klūpo vaikas, kuris, kaip teigia tyrinėtojai, yra Marijos Tyzenhauzaitės- Pšezdzieckienės anūkas Jonas Pšezdzieckis. „R. Tyzenhauzo portretas vitraže pasižymi įtaigia ir ramia vidine portretuojamojo charakteristika. Šis jo vitražinis portretas, kaip ir jo statula Rokiškio bažnyčioje, sukurta austrų skulptoriaus Otto Kionigo, yra vieni geriausių paskutiniojo Rokiškio Tyzenhauzo portretų, patraukiančių tiek Rygos katedros, tiek Rokiškio bažnyčios lankytojus”, – teigia V. Gasiūnas.
Žinoma kaip peizažistė
M. Tyzenhauzaitė mirė Varšuvoje, kur ir palaidota. Iš visos Konstantino Tyzenhauzo šeimos ji vienintelė atgulė vyro tėvynėje Lenkijoje, ne tėvonijoje. „Kitaip ir būti negalėjo, nes buvo giliai tikinti”, – svarstė O. Mackevičienė. Jos tapyti paveikslai greičiausiai yra išvežti į Lenkiją. „Tikriausiai Tyzenhauzų dvaruose būta neblogos kolekcijos, nes M. Tyzenhauzaitė ne tik mokėjo piešti, bet ir pati buvo menų mecenatė. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapytas darbas, kuriame pavaizduota pati Marija, jos brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. Šio paveikslo kopiją galima pamatyti ir Rokiškio krašto muziejuje. Kalbant apie tapybos stilių, M. Tyzenhauzaitė daugiausiai žinoma kaip peizažistė. Pirmiausia piešimo ji mokėsi iš tėvo Konstantino, vėliau mokslus tęsė Italijoje.
Įsiamžino kukliai ir apdairiai
Reinoldas ir Marija mecenavimą suprato kaip darbą iš širdies. Ir netgi jų įsiamžinimas į akis nekrinta. „Rokiškio bažnyčioje savo dideles šventovės statybai aukotas sumas jie kukliai užrašė antroje altoriaus pusėje”, – sakė O. Mackevičienė. Be to, buvo pasirūpinta, kad įamžinti būtų visi, kas prisidėjo prie bažnyčios statybos. Nesvarbu kuo – vežimais, skalda, žvyru, kiaušiniais statybinei medžiagai sutvirtinti. Ir įamžinti jie lietuviškai. Grafai, anot O. Mackevičienės, paisė visų sluoksnių interesų. Dar ir šiandien žmonės ateina į Šv. Mato bažnyčią ir priklaupę kitoje altoriaus pusėje ieško savo protėvių pavardžių.
Kadangi jautė, jog Tyzenhauzų linija Rokiškyje gęsta, M. Tyzenhauzaitė apdairiai bažnyčios skulptūrose bei raižiniuose įamžino ir savo giminės portretus. Raižiniuose, anot istorikės, galima atsekti Mariją, Reinoldą, o angelų pavidaluose greičiausiai atrastume ir vaikus.
Reda Milaknienė
