Kokiose dirvose derlių augina mūsų žemdirbiai? Kaip tausoti žemę, kad auginamos kultūros jos nenualintų? Užvakar į šiuos ir daugybę kitų mūsų rajono ūkininkų klausimų remdamiesi gyvais pavyzdžiais bei patarimais atsakinėjo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai bei Kupiškio ūkininkas praktikas.
Rūgštėja
Intensyvus ūkininkavimas mažo našumo rajono žemėse kasmet vis labiau alina dirvožemį. Šio reiškinio pasekmės tiesiogiai atsiliepia ūkininkavimo verslui: mažėja derlius, o norint jį užauginti gausesnį reikia daugiau naudoti brangių trąšų.
Į Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus konferenciją apie humuso kaupimo ir išsaugojimo problemas susirinko kelios dešimtys rajono grūdų augintojų, susirūpinusių dirbamos žemės kokybės išsaugojimu.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius profesorius Gediminas Staugaitis nustebo, jog tiek daug rokiškėnų rimtai domisi šia problema. Pasak jo, kiekvienas ūkininkas turėtų žinoti savo žemės struktūrą, dirbamo dirvožemio agrochemines savybes bei ūkyje naudojamų cheminių medžiagų įtaką augalams ir jų derliui. „Didžiulė bėda ta, kad Lietuvoje vyrauja rūgščios žemės, plinta dirvos erozija. Net 12 proc. jūsų rajono dirbamų žemių – rūgščios, 7 proc. – neutralaus rūgštumo. Šarminga žemė ypač nepalanki sodams“, – dėstė mokslininkas ir pridūrė, jog visoje šalyje žemė rūgštėja. Rūgščiose dirvose nepatartina auginti kviečius, rapsus, nes jų derlius bus daug menkesnis nei mažo rūgštingumo žemėse. Todėl dirvas būtina kalkinti bei kitaip atnaujinti mažėjantį organinį jos sluoksnį (humusą). Didžiausi humuso sekintojai – kviečiai ir rapsai, kuriuos vis dažniau sėja mūsų rajono ūkininkai: juos vilioja geros supirkimo kainos.
Profesorius G.Staugaitis patarė vengti sėjomainos, kurioje viena javų rūšis keičia kitas. „Po kviečių ar rapsų reikėtų sėti ankštines kultūras, lubinus, raudonuosius dobilus, baltąsias garstyčias, po avižų – vikių mišinius, praturtinančius dirvožemį humusu. Nualintas dirvas reikia kuo mažiau arti, kultivuoti, frezuoti“, – patarė mokslininkas. Nuo dirvožemio erozijos, kuri kalvotoje Obelių, Kriaunų seniūnijų zonoje ypač aktyvi, puikiai gelbėtų daugiametės žolės. Anot mokslininko, per 3-4 metus daugiamečiai augalai pagerina humuso sluoksnį be papildomų pastangų.
Žalioji trąša
LAMMC Joniškėlio bandymų stoties direktorė Stanislava Maikštėnienė ragino ūkininkus aktyviai naudoti žaliąsias trąšas: į javų laukus sėti humusą atnaujinančių baltųjų garstyčių, aliejinių ridikų ir ypač vertingų raudonųjų dobilų. „Ūkininkai apie tokią naudą žino, bet daugelis šių kultūrų nesėja kaip įsėlio, nes brangi jų sėkla. Tačiau tą daryti tikrai verta, nes išlaidos atsipirka: bus geresnis javų derlius ir išsaugota dirvožemio kokybė“, – sakė mokslo darbuotoja. Anot jos, Vokietijoje, Olandijoje bei kitose Vakarų valstybėse rudenį laukai žaliuoja humusą gerinančiais augalais. Deja, važiuodama per mūsų rajoną ji nepastebėjo nė vieno garstyčiomis ar ridikais apsėto lauko.
Mokslininkė rekomendavo dobilų sėklas berti į javų lauką tuoj po pavasarinės sėjos, o lauką arti po javapjūtės tik tada, kai dobilai sužydės. Ridikų sėklas į kviečių lauką ji patarė sėti likus porai savaičių iki kūlimo pradžios, o lauką po javapjūtės suarti, kai ridikai ims krauti žiedynus. Tiesa, tokiuose plotuose būtina gerai smulkinti javų šiaudus, kad neliktų ilgų kuokštų, linkusių pelėti ir galinčių pakenkti dirvožemiui. „Šiltėjantys rudens orai žemdirbiams suteikia progą dirvas suarti daug vėliau, nei siūloma senosiose rekomendacijose. Todėl turite puikią galimybę dirvožemio humusą pagerinti žaliosiomis trąšomis“, – naudotis mokslininkų tyrimais ragino p. Maikštėnienė.
Specialistai ir… šiaudai
„Lietuvos žemėje yra apie 2 proc. humuso. Olandijos, Anglijos dirvožemyje – beveik 5 kartus daugiau. Taigi šių šalių žemdirbiai, neišbėrę į žemę nė menkiausios trąšos, net keletą metų gali gauti gerą derlių. O mes privalome ne tik išsaugoti, bet ir didinti humuso kiekį“, – sakė A.Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas Viktoras Pranskietis. Anot jo, Lietuvos žemė degraduoja, ypač dėl gausiai auginamų rapsų, naikinančių humusą. „Rapsų auginimo pradininkai jau atsisako šios kultūros, nes suvokė, kad nualinta žemė greitai taps bevertė“, – sakė mokslininkas.
Kaip tausoti žemę, ją atnaujinti? Reikia ne tik dirvožemio tyrimų, bet ir specialių žinių. „Stipriuose šalies ūkiuose pastebimai auga žemės ūkio specialistų, išmanančių dirvožemio sandarą ir jame esančių medžiagų santykį auginamoms kultūroms, poreikis. Šiuo metu esame viena iš nedaugelio mokymo įstaigų, kurių absolventams netrūksta darbo, o darbdaviai specialistų jau ieško net tarp mūsų studentų. Taip yra todėl, kad žemės ūkis – perspektyvus mūsų šalies verslas. Ne paslaptis, jog turtingi Suvalkijos ūkiai vis dažniau žvilgsnį kreipia ir į jūsų bei gretimų rajonų žemes“, – ūkininkavimo perspektyvas vertino mokslininkas. Jis ragino rajono ūkininkus atidžiau planuoti, ką kuriuose plotuose auginti, kad būtų galima gauti didesnį derlių.
Pasak mokslininko, laiku pasinaudoję laboratoriniais žemės tyrimais bei mokslininkų rekomendacijomis ūkininkai daugelį problemų išspręstų be didesnių išlaidų. „Greitai verslininkai atvyks pas jus pirkti šiaudų, už jų toną siūlys iki 150 Lt. Gerai pagalvokite, ar verta parduoti. Susmulkinta ir į dirvą įterpta tona šiaudų atstoja trąšas, kainuojančias per 100 Lt“, – sakė mokslininkas.
Aibę praktinių patarimų pabėręs dekanas labai apsidžiaugė sužinojęs, jog konferencijoje dalyvauja ir du jo fakulteto studentai. „Ūkininkaujame, todėl mums labai svarbu žinoti dirvožemio gerinimo naujienas. Ypač įdomu, kai apie tai kalba mūsų dekanas“, – sakė Panemunio ir Čedasų kaimų jaunieji ūkininkai Tolvydas Neniškis ir Egidijus Kuvikas. Pastarasis praėjusiais mokslo metais įgijo bakalauro laipsnį, o T.Neniškiui šie mokslo metai universitete – paskutiniai.
Žinių ant kupros nenešiosi
„Visą gyvenimą vogiau akimis ir ausimis, ir už tai niekas manęs nepasodino už grotų“, – p. Pranskietis džiaugėsi rajono ūkininkų smalsumu bei po konferencijos užsitęsusia diskusija apie humusą.
Gerų patarimų mūsų ūkininkams davė ir kolega Jonas Pakalnis iš Kupiškio rajono. Per 1000 ha dirbantis žemdirbys išsamiai papasakojo apie ūkyje įdiegtą ketverių metų sėjomainą, jos privalumus ir problemas.
Aldona MINKEVIČIENĖ
