Ilgai svarsčiau, ar verta papasakoti apie tragediją, prieš šešerius metus užklupusią mano šeimą. Netekties ir kaltės skausmas jau kiek atlėgo, tad grįžimas į smulkmenas – lyg nauji spygliai į širdį. O, be to, ar kitiems įdomu, kokios dramos dėjosi ar dedasi už svetimų durų? Bet ryžausi atverti širdį, nes mane sukrėtė „Gimtajame…“ perskaityta informacija apie jauno juodupėno, įmonės direktoriaus, savižudybę, po kurios komentatoriai svarstė, esą nelaimės buvo galima išvengti, jei šiam žmogui laiku būtų suteikta pagalba…
Nesakyk niekada
Nepažinau ano jauno juodupėno, nežinau ir jo šeimos, aplinkos, todėl negaliu jo teisti ar teisinti. Tik noriu papasakoti savo istoriją. Nesitikiu, kad kas nors iš svetimų klaidų pasimokys, tik naiviai viliuosi, jog kažkas spės laiku sugriebti slystantį gyvenimo šiaudą…
Su Mariumi, prieš šešerius metus pasitraukusiu iš gyvenimo, buvome ideali šeima: Anykščių priemiestyje turėjome nedidelį namuką, darbus, pora vaikų. Sutuoktinis remontuodavo automobilius, pargabentus iš užsienio, o aš dirbau kepyklėlėje.
Retsykiais mane užklupdavo mintis, kad draugės, kurių santuokos nenusisekė, gyvenime bus kažką pražiūrėjusios… Dešimt mūsų santuokos metų prabėgo lyg upės vandeniu: abudu sukomės lyg voverės, namuose nestigo nei duonos, nei sutarimo. Mūsų tėvai, nors ir nelabai turtingai gyvenantys, padėjo mums susiremontuoti namus, išgražinti sodybą. Seneliai lepino anūkus, jų gimtadienių proga dovanodavo pinigų.
Nė nepajutau, kada šeimoje ėmė suktis nelaimių smagratis. Marius vis dažniau namo grįždavo išgėręs. Iš pradžių atsiprašinėdavo, vėliau tikindavo, esą jo darbe „be gramo“ biznio nepadarysi. Sakė, jog klientai dosnesni, jei su jais išgeri. Sumažėjo ir jo alga: neva begaunąs mažiau užsakymų. Vis dažniau jis grįždavo piktas, paniuręs, nelaimingas. Bandžiau su Mariumi atvirai pasikalbėti, prašiau keisti darbą. Juk turėjo auksines rankas: techniką išmanė kaip savo penkis pirštus, pasiūlymų turėjo ne vieną. Pasiguodžiau jo tėvams, tikėjausi, kad jų Marius paklausys.
Nuo giminių ir kaimynų savo šeimos bėdą slėpiau kaip tik galėjau. Juk jų akyse buvome ideali šeima! O nerimas – tarsi sniego kamuolys į pakalnę – kasdien vis ritosi, vis didėjo…
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Diana S. (vardas pakeistas)
