Prekybos centrai, turgūs, specializuotos maisto produktų parduotuvės mirguliuoja spalvingomis pakuotėmis. Vilioja ne tik spalvomis ir gamtos vaizdais, bet ir žodžiais: „sveikesniam gyvenimui”, „natūralios tradicijos”, „naminė”, „iš gamtos”, „kaimiška”, „rankų darbo”. Kartais sutinkami ir maistingumo teiginiai „daugiau baltymų”, „mažai riebalų”. O kur dar ženklų įvairovė: „ekologiškas”, simbolis „Rakto skylutė”… Ką jie reiškia – žino ne kiekvienas. Net jogurto pakuotės vizualiai patrauklios, primenančios idealizuojamos moterų figūros matmenis 90/60/90, nors su pridėtinio cukraus „bomba”. Ar pakuotės – tik gudrus pirkimus skatinantis triukas, o gal nauda vartotojui?
Maisto gamintojai laikosi privalomųjų reikalavimų, o palankumo sveikatai?
„Prekyboje pateikiamas maisto produktas „skirtas vaikams”, pavyzdžiui – dešrelės, sausainiai, bandelės, jogurtai ir pan., tėra reklaminis triukas. Tokių produktų sudėtis dažniausia nebūna geresnė, o kartais netgi blogesnė nei kitų. Panaši situacija yra ir su kitais produktų komerciniais pavadinimais, kurie apeliuoja į gamtą, sveikatą, tikrumą. Man keista, kad gamintojai laužo galvą, kaip išmaniau pateikti produktą, kad šis atrodytų kaip sveikatai palankus, tačiau visai negalvoja, kaip iš tikrųjų padaryti jį nors kiek sveikatai palankesnį”, – teigia Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.
Pasitaiko ir tokių nuorodų: „sveikesniam gyvenimui”, „iš gamtos”, „natūralus”, „natūralios tradicijos”, „kaimiška” ir pan. Tokie teiginiai nėra reglamentuoti ir apibrėžti teisės aktuose, išskyrus teiginį „natūralus”. Natūralus gali būti mineralinis vanduo, kvapiosios medžiagos, vaisių ir uogų vynas, iškart pamelžtas pienas arba pieno gaminiai, tokie kaip natūralus jogurtas, kuriame nėra papildomų ingredientų, kuris nėra normalizuotas, t. y. riebumas ir kitos maistinės medžiagos išlikusios galutiniame produkte ir nuolat kinta priklausomai nuo žaliavinio pieno.
„Nuorodos „naminis” ar „rankų darbo” skamba vartotojui gal ir patraukliai, bet specialistui nieko nesako. Juk namuose gaminti nėra leistina, tai galima daryti tik gavus leidimus specialiose patalpose, o šios nuorodos sutinkamos ant masinės gamybos produktų. Tas pats galioja produktams su užrašu „kaimiška”. Taip pažymėti produktai gali būti tokios pat masinės gamybos, o jei pagaminti ne masinės gamybos sąlygomis, maisto saugos rizika galimai didesnė. Argi višta „iš močiutės kaimo”, padėta ant turgaus prekystalio 20 laipsnių karštyje, bus palanki sveikatai?” – kviečia susimąstyti sveikatai palankaus maisto technologė Raminta Bogušienė.
Ką galime perskaityti ženklinimo etiketėse?
Prekybos centruose vartotojai vis dažniau skaito ženklinimo etiketes ir skiria laiko atsirinkti jiems palankų maisto produktą. Analizuojamas sudedamųjų dalių sąrašas, kuris parodo ingredientus mažėjančia tvarka. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į maistingumo deklaraciją, kuri privaloma ženklinimo etiketėse nuo gruodžio 13 d. Iš jos vartotojai sužino, kiek produkte yra druskos, riebalų, išskirtinai sočiųjų riebalų kiekį, kurio vartojimą rekomenduoja riboti Pasaulio sveikatos organizacija, taip pat baltymų bei angliavandenių ir bendrą cukrų kiekį. Pastarasis neparodo, kiek į maisto produktą įdėta cukraus, tai pridėtinio ir natūraliai produkte esančio cukraus kiekis. Natūraliai produkte esantys cukrūs reikalingi mūsų organizmui ir tai nėra tas pats kaip pridėtinis rafinuotas cukrus, kuriame nėra vertingų maistinių medžiagų.
„Ant pakuočių galima pastebėti, kad tam tikri produktai praturtinti vitaminais. Ar tai sveikatai palankiau? Nieko panašaus. Pagal teisės aktus natūraliai, pavyzdžiui, svieste esantys riebaluose tirpūs vitaminai negali būti nurodyti ant pakuočių kaip maistinės vertės išskirtinumas. Tuo tarpu margarinas, kuris gaminamas iš rafinuotų aliejų, gali būti praturtintas sintetiniais vitaminais. Toks žymėjimas ant pakuočių leistinas. Paradoksas: ten, kur natūraliai yra vitaminų ir kitų maistinių medžiagų, nėra nurodoma vartotojui, o ten, kur visos natūraliai buvusios vertingos medžiagos pašalintos ir pridėta sintetinių, nurodoma kaip privalumas”, – teigia R. Bogušienė.
Sudedamųjų dalių sąraše paryškintu šriftu turi būti išskiriamos keturiolika alergenų grupių, t. y. glitimo turintys maisto produktai, pienas ir jo produktai, žemės riešutai, kiti riešutai, žuvis, moliuskai, vėžiagyviai, kiaušiniai, soja, sezamo sėklos, salieras, garstyčios, sieros dioksidas (E 220) ir lubinai. „Vienam žmogui kefyro stiklinė yra palanki, o tam, kuris netoleruoja ar yra alergiškas pieno produktams, – žalinga. Vartotojai turėtų stebėti ne tik ženklinimo etiketes, bet ir savo organizmą”, – pabrėžia R. Bogušienė.
Svarbu tik be maisto priedų?
„Vartotojai, analizuodami maisto produktų sudėtį, dažnai ieško E raidžių, bet retai žino, kad jų gali ir nebūti, o štai maisto priedas bus. Kaip tai atsitinka? Gamintojai gali nurodyti maisto priedo funkcinę grupę ir pilną pavadinimą be sutrumpinimo. Pavyzdžiui, nurodoma emulsiklis sojų lecitinas, bet nepateikiama, kad tai E 476. Ne visi maisto priedai yra vienodai nepalankūs sveikatai, kiti nedideliais kiekiais natūraliai randami maisto produktuose. Pavyzdžiui, skonio ir kvapo stipriklis mononatrio glutamatas (E621) natūraliai randamas mėsoje, bet pridėjus jo sintetinio galimas nesaikingas to produkto valgymas”, – nurodo VšĮ „Tikra mityba” direktorė Danguolė Gasparavičienė.
Dar labiau nepalankūs sveikatai nei maisto priedai yra hidrinti riebalai. Štai produktas paženklintas užrašu „Nature, iš gamtos”, o sudedamųjų dalių sąraše kviečiai sudaro 50 proc., antra sudedamoji dalis „iš dalies hidrinti” augaliniai riebalai, trečia – rafinuotas cukrus ir t. t. Ką tai rodo? Valgydami tokį produktą ir sutapatindami jį su sveikumu gaunate atvirkštinį efektą. Sukietinti riebalai įvertinti kaip viena iš pagrindinių ligų priežasčių. Juos dažniausiai suvartojame su konditeriniais gaminiais, kelis kartus produktus termiškai apdoroję tuose pačiuose riebaluose, vartodami daug rafinuotų riebalų.
Rinkoje pasirodžius pieno produktų linijai „daugiau baltymų” iškilo klausimas, ką reiškia „daugiau”? „Šis teiginys gali būti nurodomas tik tuo atveju, jei, pavyzdžiui, jogurte, baltymų yra daugiau nei 12 proc. visos maisto produkto energinės vertės, o palyginti su panašiu produktu, jo sudėtyje yra bent 30 proc. daugiau baltymų nei kitame jogurte. Pavyzdžiui, įprastai šimte gramų jogurto yra apie 4 g baltymų, jogurte su nuoroda „daugiau baltymų” – apie 6 g. O štai varškėje yra apie 15 g jų ir ant jos nesutiksite tokio teiginio…” – sako D. Gasparavičienė.
Saldainiuose – etilo alkoholis
Retas susimąsto, kad saldainiai, šokoladiniai batonėliai ar kiti saldumynai turi etilo alkoholio. Produkto pavadinime tai ne visada atsispindi, nurodoma tuomet, jei jo kiekis viršija 1,2 proc. „Vaikai gali nusipirkti saldainių, kuriuose yra net 3 tūrio proc. etilo alkoholio. Vienintelis būdas išvengti pasekmių – vaikų ugdymas, kad alkoholio galima ne tik išgerti, bet ir suvalgyti”, – įsitikinusi maisto technologė R. Bogušienė.
Vieni prekės ženklai, kurių pakuotės ne visada spalvingos, suprantami kaip prastesnės kokybės, tarkim, grikių kruopos įpakuotos į tam tikro prekybos centro prekės ženklo pakuotę. Nieko panašaus. Dažnai tai tos pačios kruopos, tik skirtingoje pakuotėje. Tad nebijokime mokėti mažiau.
Vartotojai viliojami ne tik žodžiais, bet ir ženklais
„Sveikatai palankų maistą prekybos centruose atskirti nelengva. Kad vartotojams būtų lengviau, 2014 m. Sveikatos apsaugos ministerija įteisino Lietuvoje tarptautinį sveikatai palankių maisto produktų ženklinimą simboliu „Rakto skylutė”. Vartotojas, pamatęs šį ženklą, gali būti tikras, kad jame nėra daug riebalų, cukraus ir druskos, o sveikatai naudingų maistinių skaidulų – daugiau. Šių produktų gamyboje nėra leistina daugiau nei 2 g tranizomerų 100 g produkto, nerasite saldiklių. Lietuvos rinkoje jau yra apie 50 tokių produktų”, – nurodo A. Kranauskas.
„Kas lieka iš ekologiško jogurto po perdirbimo, pridėjus tiek cukraus, kad bendras jo kiekis viršija 15 g šimte gramų produkto? Gal ateityje vietoj ekologiško pieno bus dedama ekologiškų pieno miltelių, juk teisės aktai to nedraudžia. Suprantama, ekologiškų produktų teisės aktai nėra pažeisti, bet gana vilioti vartotojus žaliomis pakuotėmis, skraidančiais žaliais lapeliais ir gamtos vaizdas, kai gamtos ten tiek pat, kiek Niujorko centrinėje gatvėje. Juk ekologiškas maistas gali būti labai kaloringas, su mažai skaidulinių medžiagų, technologinio proceso metu praradęs vertingas maistines medžiagas ar susidarę kancerogeninių medžiagų. Beje, nėra ištirta, kiek sintetinių medžiagų yra kiekviename ekologiškame produkte, todėl esminių privalumų tarp ekologiško ir įprastinio maisto nėra”, – įsitikinusi R. Bogušienė.
Kai kurios produktų grupės: konditeriniai gaminiai, saldumynai, rūkyti, sūdyti ar kitaip perdirbti maisto produktai, apskritai neturi būti kasdieniniuose maisto krepšiuose ir jų nėra prasmės aptarti.
Parengė Raminta Bogušienė, sveikatai palankaus maisto technologė
