UAB Žiobiškio kompleksas kūrėsi 1992 m., kai šalyje masiškai nyko fermos. Naikinamų bendrovių pajininkai dalijosi užgyventą turtą, o moderniausi gyvulių kompleksai buvo išnešioti po plytą. Minėtos bendrovės direktorius Vidmantas MAŽELIS sako, jog nedaug trūko, kad ir Žiobiškio fermas būtų ištikęs toks pat likimas. Šiuo metu jose auga 5 600 riestasnukių. Jų laukia mūsų šalies, Latvijos ir Rusijos rinkos.
– Prieš du dešimtmečius rajone buvo kelios dešimtys kiaulių kompleksų. Šiuo metu jų vietoje – merdintys griuvėsiai arba plynės, o ūkininkų ūkiuose iškilo naujos fermos. UAB Žiobiškio kompleksas – paskutinis mohikanas, rajone auginantis kiaules. Kaip jis išliko?
– Bendrovių griūtis Lietuvą siaubė tarsi viesulas: šlavė nuo žemės didelius ir gerus gamybinius pastatus. Pajininkai juos išsidalino, ardė, perpardavinėjo ieškantiesiems statybinių medžiagų, o prastesnius apleido. Šie iki šiol tebestyro lyg vaiduokliai. Daugybė fermų ištuštėjo net buvusiuose ypač stipriuose Onuškio, Rokiškio tarybiniuose ūkiuose, Liudo Giros kolūkyje. Nedaug trūko, kad ir Žiobiškio fermos būtų išnešiotos po plytą – bankui įkeistą turtą jau buvo rengiamasi parduoti.
Laimė, atsirado protingų žmonių, kurie šiame objekte įžvelgė verslo perspektyvą. Kas dabar suskaičiuos, kiek žalos šalies ūkiui pridarė beatodairiškas fermų naikinimo vajus?
– Veiklos pradžioje greičiausia neturėta planų, jog Žiobiškio kiaulaitės peržengs Lietuvos sienas?
– 1992 m. galvojome tik apie importą: į fermas atsigabenome 300 prancūzų veislės kiaulaičių ir 20 kuilių. Stiprus finansinis įnašas į kiaulių auginimo verslą buvo Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) parama: diegėme automatizuotus šėrimo, mėšlo valymo įrenginius. Trejus metus neturėjome pelno, nes visos pajamos buvo dedamos į plėtrą ir gamybos modernizavimą. Dabar kompleksas dirba visu pajėgumu: auginame 5 600 kiaulių. Pagal europinius standartus esame nedideli kiaulių augintojai.
– Sakote, esate maža bendrovė, tačiau Žiobiškio kiaulių mėsos skonį pažįsta ne tik lietuviai, bet ir latviai bei rusai. Didžiulė Rusijos rinka vilioja visus mūsų šalies verslininkus, tačiau ne visi ryžtasi įkelti ten koją: baiminamasi skirtingų įstatymų, kokybės reikalavimų, atsiskaitymų rizikos ir ne visuomet palankios politinės situacijos. Ar Jums teko patirti sunkumų dėl atsiskaitymų?
– Be eksporto neišgyvensi. Mūsų verslas – kiaulės, o ne politika, tačiau valstybių politika verslui turi didelę įtaką. Pradėjome nuo veislinių kiaulaičių ir kuilių eksporto į Baltarusiją. Prieš trejus metus ėmėme eksportuoti gyvas kiaules mėsai į Latviją. Tačiau šioje kaimyninėje šalyje kilo “kiaulių karas”: Latvijos vyriausybė, norėdama apsaugoti savo augintojus, uždraudė šių gyvulių įvežimą iš kitų šalių. Tačiau mūsų problemas išsprendė beveik tuo pačiu metu atsivėrusi Rusijos rinka: per mėnesį į šią šalį išgabendavome po 200 bekonų. Beje, Latvija ir Rusija mūsų kiaules supirkdavo didesnėmis kainomis nei Lietuvos mėsos perdirbėjai.
Su Rusijos partneriais mes iš anksto sutarėme: pirma – pinigai, po to – kiaulės. Latviais labiau pasitikėjome, tačiau nuo jų nukentėjome: Latvijos įmonė, pirkusi Žiobiškio kiaules, paskelbė bankrotą, o mes neatgavome 90 tūkst. litų.
– Dėl pavojingų ligų Rusija dažnai uždraudžia kiaulių eksportą. 2011 m. birželio mėn., kai Jonavos rajone buvo patvirtintas šių gyvulių maras, eksporto vartai į Rusiją vėl užsivėrė. Kaip Jūsų verslui atsiliepia tokie iššūkiai?
– Tai stipriai šeria bendrovei per kišenę: kiaulės užaugintos, o jų parduoti negalima. Kol randi kitą rinką, gerokai padidėja gyvulių svoris. Dėl to gali kristi pardavimo kaina, nes skerdenos būna žemesnės kategorijos. Tačiau jau turime gerų žinių: liepos mėn. Rusija įsileis lietuviškas kiaules iš regionų, nutolusių nuo maro židinio.
– Jūs esate sakęs, jog laikinas eksporto draudimas – ne pagrindinis kirtis kiaulių verslui. Jį gali sužlugdyti į neregėtas aukštumas pakilusios grūdų kainos. Artėja javapjūtė. Tad kaip bus šį rudenį?
– Grūdai pabrango dvigubai, o kiaulių supirkimo kainos nesikeitė. Jei pašarai liks aukso vertės, tuomet kiaulių augintojai, neturintys rezervų, gali bankrutuoti. Mes kol kas dirbame pelningai, nors pelnas – minimalus. Bendrovei geriausi buvo 2009 m., kai Rusija atvėrė savo rinką. Mažiausia šių gyvulių supirkimo kaina – 3,8 Lt už kilogramą gyvo svorio – buvo pernai. Kiekvienas užaugintos kiaulės kilogramas tada nešė lito nuostolį. Šiemet ji siekė 4,5 Lt. Tam, kad mūsų verslas būtų pelningas, grūdų tona turėtų kainuoti ne daugiau nei 600 Lt, o už gyvo svorio kilogramą turėtume gauti apie 5 Lt.
– Kokios valstybės pagalbos pasigendate, ieškodamas užsienio rinkų?
– Labai reikia valdžios ir verslo atstovų glaudesnio bendradarbiavimo. Jei nežinai, kuo serga ligonis, tuomet negali nupirkti jam vaistų. Būtų idealu, jeigu valdžios vyrai įžvelgtų pagrindines eksporto kliūtis ir mažintų biurokratinius reikalavimus produkcijai išvežti. Manau, dauguma eksportuotojų patys ieško rinkų ir jas randa, ypač tie, kurie vysto žemės ūkio verslą. Būtų daug lengviau, jei valdžios institucijos padėtų užsienio šalyse užmegzti verslo kontaktus. Pavyzdžiui, išleistų ir išpopuliarintų apžvalgas užsienio kalbomis ne tik apie intelektualųjį verslą, bet ir apie šalies žemės ūkio veiklą. Man neteko matyti informacinių leidinių užsienio kalba, kuriuose būtų bent paminėtas Žiobiškio kompleksas.
– Viešoji įstaiga “Eksportuojanti Lietuva”, įsteigta 2010 m., neseniai pervardinta į “Verslią Lietuvą”. Ši institucija ne tik koordinuoja šalies eksportuotojų dalyvavimą rinkodaros priemonėse užsienyje, bet ir turi skatinti verslumą regionuose bei padėti patekti į naujas eksporto rinkas. Tam numatoma skirti milijonus litų. Kokios pagalbos tikitės iš “Verslios Lietuvos”?
– Kiekviena iniciatyva padėti eksportuojančioms bendrovėms – sveikintina. Tačiau apie “Verslią Lietuvą” beveik nieko nežinau, girdėjau tik šios įstaigos pavadinimą. Gal mes patys kalti, kad per mažai ja domimės? Verslininkams dažnai pritrūksta laiko sugaudyti visą informaciją. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau manau, jog šios įstaigos projektai nepasieks kaimų bendrovių. Ypač tų, kurių produkcija yra perpildžiusi Europos rinką.
– Žiobiškio kiaulės lengviau įtinka lietuviui ar užsieniečiui?
– Situaciją apibūdinčiau taip: lietuviai supirkėjai dažniausia stengiasi įrodyti, kad mūsų kiaulių skerdenos prastesnės kategorijos, nei yra iš tikrųjų, o latviams ir rusams svarbu, jog kiaulės būtų sveikos ir pageidaujamo svorio. Todėl lietuviškas kiaules išvežame į Rusiją, o patys valgom lenkiškas ar vokiškas.
– O danai kiaulių auginti veržiasi į Lietuvą…
– Jeigu mes nesugebame užimti tuščios nišos, ją užima kiti. Teko lankytis Vakarų Europos valstybėse. Vokiečiams ar danams fermų mėšlas ar srutos nesmirdi: jais tręšia laukus palei magistrales, keliais važiuoja srutvežiai, o ties sodybomis sukrautos atviros mėšlo krūvos. Niekas tenykščių ūkininkų už tai nebaudžia. Lietuvoje žmogus, patręšęs laukus mėšlu ar srutomis, tuoj pat sulaukia aplinkosaugininkų: dėl blogo kvapo šiems skundžiasi kaimynai. Manau, mūsų biurokratai perlenkia lazdą aklai įgyvendindami Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimus.
– Prezidento Antano Smetonos laikais lietuvių ūkininkų užauginti bekonai keliaudavo į Angliją ir kitas valstybes. Gal jau laikas ir Žiobiškio kiaulaitėms peržengti ne tik Latvijos, Rusijos, bet ir Vokietijos, Danijos ar net Kinijos sienas?
– Prezidento A.Smetonos laikais į Europą keliaudavo ne tik lietuviškos kiaulės, bet ir žąsys. Minėtų šalių rinkos užpildytos: vokiečiai augina apie 26 mln., ispanai – 25, prancūzai ir lenkai – po 14, danai – 12, o lietuviai – vos 1 mln. kiaulių. Jei kinai pradėtų valgyti kiaulieną tokiais kiekiais kaip lietuviai, pasaulyje imtų stigti mėsos. Tad visos Europos valstybės galėtų kelis kartus padidinti auginamų kiaulių skaičių. Taigi perspektyvų dar yra…
– Sveikatos specialistai rekomenduoja kiaulieną keisti jautiena, paukštiena, aviena. O žmonės skundžiasi, kad kompleksuose užauginta kiaulė nebeturi lašinių ir tikrojo kiaulienos kvapo.
– Lietuvis nuo seno įpratęs valgyti kiaulieną ir, manau, dar ilgai jos nenurungs nei jautiena, nei aviena ne tik dėl įprasto skonio, bet ir dėl kainos: galvijų mėsa gerokai brangesnė už kiaulieną. Storų lašinių mūsų kiaulės tikrai neužaugina, mat jų mėsos raumeningumą lemia genetika: atrinktas veislines kiaulaites kergiame su liesiausiais tos veislės kuiliais tam, kad palikuonys turėtų kuo mažiau riebalų. Kas 3 val. šeriamos mūsų kiaulaitės bekono svorį (apie 100 kg) pasiekia per 5 mėn. Kaimo žmonės, pirkę mūsų paršelius, tokio svorio kiaules užaugina per 8 mėn. Jei į kotletą nedėsi druskos, pipiro, jis bus neskanus. Taip ir su kiaulių pašaru. Jas šeriame miltais, skaniname cukrumi, vitaminais. Kad gyvuliai gerai ėstų ir greitai augtų, jų maistas turi būti subalansuotas ir skanus. Užsienyje paplitusi praktika kiaules šerti žuvų atliekomis. Todėl įvežtinė kiauliena yra specifinio kvapo.
Aldona MINKEVIČIENĖ
