Niekas nieko nebeatsiminė
Būtent bibliotekos lankytojų skyriaus vedėjai Snieguolei Galvelienei kilo mintis pasidomėti Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos laiptinės sienos keramikinio pano istorija. Praėjo daug metų, keitėsi kartos, ir daugelis savo darbo metus bibliotekoje tapatina su šiuo pano – atrodo, jis čia buvo visada. Kelintais metais pano sukurtas, kas jo autorius? Į šiuos klausimus bibliotekininkai jau nebegalėjo atsakyti.
Istorija siekia 1986-uosius
Vedėja S. Galvelienė susisiekė su buvusiomis ilgametėmis bibliotekos darbuotojomis – direktore Zita Juodeikiene ir pavaduotoja Vanda Aldona Vanagiene – žmonėmis, kurie dar galėjo prisiminti pano atsiradimo pradžią. „Ir atsivėrė istorija. 1986 m. biblioteka iš muziejaus persikėlė į dabartines patalpas. Direktorės pavaduotojai V. A. Vanagienei kilo mintis papuošti ir įveiklinti sieną, kuri atsiverdavo pravėrus pagrindinio įėjimo duris. Ji pažinojo keramikę Teresę Petraitienę – jos buvo jaunystės draugės. Pavaduotojos nuomone, būtent ši menininkė ir galėjo sukurti beveik 6 metrų aukščio, 15 kv. metrų dydžio darbą. Direktorė kreipėsi į tuometinę valdžią, ir buvo gautas leidimas papuošti sieną“, – pasakojo S. Galvelienė, susisiekusi ir su pačia keramike.
Nebluko, nebyrėjo
T. Petraitienei – jau 85-eri. Ji gimusi Panevėžyje, su vyru Skirmantu gyvena Varėnoje. „Ji puikiai prisimena rokiškėnišką kūrinį. Atmena ir tai, kaip, gavusi užsakymą, kūrė jo idėją. Tuo metu jai pasitaikė kelionė į Kaukazą. Ten dailininkė susapnavo rokiškėnams skirtą kūrinį – ryte pabudusi jau žinojo, koks bus bibliotekos pano“, – pasakojo S. Galvelienė.
„Pano detalės buvo kuriamos Druskininkuose. Viskas – spalvos ir matmenys – buvo kruopščiai suplanuota: pagaminta, išdegta ir nuglazūruota apie 500 detalių. Sukrautos į maišus, Rokiškio bibliotekos autobusu „Kubanė“ jos buvo atgabentos į Rokiškį. Dailininkė su vyru apsigyveno tuometiniame viešbutyje ir kelias dienas į biblioteką ėjo kaip į darbą. Buvo pastatyti pastoliai, detalės ant sienos klijuojamos į vientisą kūrinį. Pano pabaigtuvės – 1978-ieji. Tiesa, kūrinys nelabai patiko valdžiai: trūko veikėjų portretų ir bent jau raudonos spalvos. O dailininkė įtikinėjo, jog čia simbolizuojamas medis, augantis iš komunizmo saulės, ir darbas buvo „palaimintas“. Nuo to laiko baltiškų motyvų pano nekito: nebluko, nebyrėjo. Pakeista tik viena detalė. Nuo kūrinio reguliariai nuvalomos dulkės, o didžiųjų remontų metu kūrinys buvo dengiamas ir saugomas“, – pasakojo lankytojų skyriaus vedėja.
Liko tik bibliotekoje
Bibliotekoje dar buvo trys įspūdingi sieniniai laikrodžiai: vienas kabojo lankytojų skyriuje, kitas – metodikos, trečias – direktorės kabinetuose. Dailininkė T. Petraitienė keramikines plokštes sukūrė ir tuometiniam Rokiškio knygynui bei viešbučiui. Pastarajai įstaigai dailininkas Laurinavičius buvo padirbinęs vitražus. Keičiantis santvarkai, savivaldybė už juos taip ir nesumokėjo – atsiskaityti teko pačiai dailininkei. Vitražai dingo, o keramikės darbai išliko tik bibliotekoje.
Į turistinį maršrutą
Ar daug trūko, kad ir ši istorija būtų dingusi, jei ne vedėjos idėja S. Galvelienės surasti pano autorę. Manoma, kad Rokiškio Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai sukurtas T. Petraitienės pano gali būti įtrauktas į turistinį maršrutą. Taip pat svarstoma bibliotekoje surengti šios menininkės darbų parodą.
