Štai ir prasidėjo ilgai teatro mėgėjų lauktas „Teatro geno“ profesionalių teatrų festivalis. Laimei ar nelaimei, jis kasmet truputį keičiasi. Ir tie pokyčiai ne tik nauji spektakliai ar aktoriai, bet ir įvairūs organizaciniai bei vertinimo pokyčiai. „Gimtasis Rokiškis jau rašė apie pasikeitimus vertinimo komisijos sudėtyje, o atidarymo ceremonijos vedėjai KC direktorė Vaiva Baltrūnaitė Kirstukienė ir asociacijos „Rokiškio teatras“ prezidentas Arūnas Skardžius pranešė ir apie naujai įsteigtas premijas, kurių šiemet bus jau 10. Be jau įprastų festivalyje Geriausių spektaklių suaugusiems ir vaikams, geriausių vyro ir moters vaidmenų atlikėjų, geriausio nepagrindinio vaidmens atlikėjo, geriausio scenografo ar kostiumų dailininko bei dviejų žiūrovų prizų vaikų ir suaugusių spektakliams, Rokiškio rajono savivaldybė įsteigė specialųjį žiuri prizą, o Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas Leonardas Šablinskas – prizą labiausiai vaikų pamėgtam personažui, kurį vaikai, pažiūrėję spektaklius, raginami nupiešti, o piešinius nešti į Rokiškio kultūros centrą.
Taip pat atidarymo metu pranešta, kad gausų festivalio rėmėjų būrį papildė net 7 nauji rėmėjai, kartu išsaugant ir tuos, kurie festivalį remia nuo pat pirmojo „Vaidiname žemdirbiams“. Iš tokių KC direktorė išskyrė Lašų ŽŪB, AB Rokiškio sūris, Audrupio paukštyną.
Festivalio atidarymas šiemet buvo gal trumpiausias per visus 42 jo gyvavimo metus – truko nepilnas 10 minučių. Gerai, kad išmokta nedaugžodžiauti ir suprasta, kad nebūtina visiems per atidarymą padėkoti. Gali būti, jog tokį lakoniškumą nulėmė ir tai, kad žiūrovų laukė net keturių valandų Vilniaus Mažojo teatro spektaklis – Oskaro Koršunovo režisuota Mariaus Ivaškevičiaus drama „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. Juk spektakliai ir yra tai, dėl ko į Kultūros centro salę renkasi publika.
Būna spektaklių, kuriuose viskas aišku ir niekam nekyla klausimų. Mėgsta publika tokius spektaklius, nors jų su kiekvienais metais, sakyčiau, mažėja. Šiemetinio festivalio atidarymui pernykščio festivalio pagrindinio prizo laimėtojai, Vilniaus Mažasis teatras, irgi pasirinko ne tokį. Tad po spektaklio sulaukiau nemažai žinučių bei klausimų, koks jis man pasirodė.
O pasirodė jis kažkuo panašus į pernykštę geriausio spektaklio prizą gavusią „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal T. Viljamso pjesę (rež. Christian Weise). Tas panašumas nėra tiesioginis. Gal daugiau spalvų, mizanscenų išraiškingumo, nuostabios scenografijos ir kostiumų prasme („Katės“ Scenografė Julia Oschatz, kostiumų dailininkas Josa Marx „Kanto“ scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė). Nes šiaip tai labai skirtingi spektakliai, kalbantys apie visai skirtingus dalykus. Ir M. Ivaškeviučiaus bei O. Koršunovo spektaklis, ko gero, smarkiai aktualesnis ir daugiau kalbantis apie mus šiandieninius. Nors, atrodytų, kas mums tas vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, gyvenęs prieš daugiau kaip 200 metų, pas kurį renkasi pietauti draugai ir ne visai draugai, pasipuošę XVIII a. kostiumais ir perukais. Tik tiek, kad jis galimai turėjo lietuviškų ar kuršiškų šaknų.
Bet abu spektakliai labai tapybiški, išraiškingi, išradingi. Ir aktoriams leidžiama maudytis savo vaidmenyse. Galima vardinti visus spektaklio aktorius, bet ypatingai išskirčiau Kirilą Glušajevą, suvaidinusį pati Imanuelį Kantą, jo ilgametį tarną Martiną Lampę, sukurtą Ramūno Cicėno, bei tarną Johaną Kaufmaną, ieškantį naujo šeimininko. Pastarasis, vaidinamas Vytauto Rumšo jaunesniojo, režisieriaus valia tampa savotišku monstru – ant koturnų ar kojūkų vaikštantis aktorius perpus didesnis už visus kitus scenoje. Ir ne tik fizine prasme. Pakviestas taisyti laikrodžio Kaufmanas tampa tuo, kurio paslaugų atsisakyti neįmanoma, nors tos paslaugos visai nebūtinos. Irt tarnas tampa tikruoju šeimininku.
Oskaras Koršunovas „Kantu“ įrodė, jog vis dar yra formos ir detalės meistras. Kaip kiekvienas meistras, jis gal ne visiems patinka, ne visada būna suprastas, bet pastarieji spektakliai (ir „Kantas“, ir H. Ibseno „Laukinė antis“ Vilniaus Jaunimo teatre) tik dar kartą įrodo, kad prilygti jam šių dienų Lietuvos teatre jam sunkiai kas gali. Tuo gražesnis šio režisieriaus bendradarbiavimas su Vilniaus Mažuoju teatru, kurio įkūrėjas Rimas Tuminas irgi pasižymėjo nesenkančia fantazija.
O jei kas mano, kad keturių valandų spektaklis gerokai per ilgas, tegu pabando perskaityti jo „Grynojo proto kritiką“ arba „Praktinio proto kritiką“. Sugaišite gerokai ilgiau, ir dar nėra jokios garantijos, kad ką nors suprasite.
Alytaus miesto teatro „Pilėnų“, pastatytų Aleksandro Špilevojaus, deja, nepavyko pamatyti. Tad po šio spektaklio jau ne manęs įspūdžių klausinėjo, o pačiam teko žiūrovų įspūdžių teirautis. Kai kam pernelyg daug buvo garso ir šviesų, kai kas net iš režisieriaus gerbėjų sakė, jog būta ir stipresnių jo darbų, bet visi pripažino, kad bandymas sieti istoriją ir nūdieną daro įspūdį.
Kartais, net ir festivalio rengėjams nesistengiant, spektakliai susidėlioja tam tikromis grupėmis. Pirmieji šiemetinio festivalio spektakliai labai skirtingi ir nepanašūs, bet abu apie istoriją. Ne tą kostiuminę, o tą kuri gyva dabar.
