Menka detalė
Režisieriaus Adomo Juškos, neretai pavadinamo realiausiu Eimunto Nekrošiaus įpėdiniu lietuvių teatre, spektaklių stengiuosi nepraleisti nuo tada, kai prieš šešerius metus pamačiau jo „Miego brolį“, kuris 2020 metais laimėjo pagrindinį festivalio prizą už geriausią spektaklį suaugusiems. Sunkus tai buvo spektaklis, bet vertas kiekvienos minutės.
Užtat ir „Menkos detalės“ žiūrėti ėjau kaip į susitikimą su labai pasiilgtu dalyku. Įspūdis po spektaklio dvejopas. Nei režisieriui, nei aktoriams prikišti, net ir labiausiai norėdamas, negaliu nieko. Viskas padaryta kone tobulai ir formos, ir siužeto prasme. Bet tas muziejaus sterilumas, kai su istorija tarsi nerandi kontakto arba jis yra kažkur anapus, neužkabina. Tarsi pažiūri gerai sustyguotą, gerai atrodantį (ir tikrai gerą) darbą, bet jis ne tau ir ne apie tave. Gerai, kad aš žiūriu kitaip, labiau į tai ne kas, o kaip padaryta, todėl tas eiliniam žiūrovui nematomas ar pro akis praleidžiamas spektaklio „skeletas“ buvo įdomus ir net stebinantis. Bet per jį beveik nepastebėtas liko turinys. Mano nepastebėtas.
Tai nereiškia, kad kitą kartą neisiu žiūrėti Adomo Juškos spektaklio ar eisiu su didesniu skepsiu. Eisiu pasišokinėdamas. Man patinka tie formos žaidimai. Netgi nekontaktinis kontaktas. Kaip muziejuje.
Antrininkas
Režisierius Augustas Gornatkevičius iš tos jaunosios kartos, su kuria tik pažindinamės. Jie dažnai ieško naujų formų, neblogai žino, kas dedasi Europos teatre ir savotiškai kariauja su lietuviškąja teatro tradicija. Kartais tas maištas įdomus, kartais nelabai.
Šįkart jaunasis režisierius pastatymui Kauno nacionaliniame dramos teatre pasirinko šiuolaikinės britų dramaturgės pjesę apie Covido epidemiją ir sąmokslo teorijose susipainiojusius antivakserius. Tema vis dar aktuali, nes ginčai tarp skiepų šalininkų ir priešininkų taip ir nenutyla. Beje, keistas sutapimas – prieš tai minėta A. Juškos „Menka detalė“ laimėjo pagrindinį prizą festivalyje, kuris dėl pandemijos ir paskelbtų ribojimų taip ir nebuvo baigtas, net komisija paskutiniam posėdžiui rinkosi nuotoliniu būdu.
Man, kaip visą gyvenimą kovojusiam prieš realizmą be poetikos, „Antrininke“ to nuobodaus kasdienio realizmo buvo smarkiai per daug. Kaip ir užsižaidimo technologijomis. Nors istorija apie sąmoningą žengimą į užribius, tiesioginį ir netiesioginį ėjimą į susinaikinimą gal ir įdomi. Taip pat kaip ir bandymas kurti iliuziją teatro, peržengiančio scenos ribas, ir tikro gyvenimo, įsiveržiančio į sceną.
Užtat po spektaklio į sceną pakviesta pirmojo „Vaidiname žemdirbiams“ laureato J. Montvilos „Didžiojo geismo“ režisierė Neris Karpuškaitė buvo įvykis, liudijantis ne tik festivalio ilgaamžiškumą. Ar daug dar tų, kurie prisimena šį spektaklį?
Tai tiek tų trumpų ir gal kiek per kritiškų festivalio įspūdžių. Iki kitų metų.
