Tik nedaug kas žino, jog jau senokai šis Kelias išsišakojo po visą Europą, o prieš dešimtmetį pasiekė ir Lietuvą. Šiai progai paminėti Camino Lituano organizavo žygį „Lietuva eina“, kurio metu visi norintys galėjo nueiti bent menką gabalėlį šiuo Keliu.
Rokiškyje prie žygio organizavimo prisidėjo ir Turizmo informacijos centras, pakvietęs visus žygeivius prisijungti.
Šeštadienio rytas žygiui neatrodė labai palankus – pūtė stiprokas vėjas, iš žemų debesų tai stipriau, tai kiek mažiau lynojo, bet buvau davęs sau žodį dalyvauti, tad pasiėmiau Vieną Gerą Pažįstamą, šunį, kuriam tai buvo pirmas toks didesnis žygis, kuprinę su vandeniu bei sumuštiniais ir leidausi į Camino. Smagu nežinoti, kas tavęs laukia.
Žygeiviai, atsižvelgiant į oro sąlygas, visai padorus beveik dvidešimties žmonių būrelis, tarp jų Camino Lituano entuziastas ir, galima sakyti, ambasadorius Rokiškio krašte Algimantas Šablinskas, nuolatinis moksleivių žygių organizatorius Algirdas Paliūnis, ir pulkelis nuolatinių ar beveik nuolatinių visokių žygių gamtoje (ne tik pėsčiųjų) dalyvių. Iš Salų dvaro, kur palikome savo automobilius, autobusiuku pajudame link Panemunėlio. Turizmo informacijos centro vadovė Simona Striupienė iš karto paklausė, ar nebūsime prieš dėl oro sąlygų truputį sutrumpinti numatytą maršrutą ir žygį pradėti ne Panemunėlyje, o Struvės geodezinio lanko punkte, kur jau laukia norintys išlydėti ir pasveikinti su Europos diena. Prieštaraujančių nebuvo, tad pasukome link Gireišių. Čia jau laukė audringas vėjas, kurio čia niekada netrūksta, ir dvi Audronės – Panemunėlio kultūrinės veiklos organizatorė Audronė Šakalienė ir rajono vicemerė Audronė Kaupienė.
Pasveikinti su Europos diena ir žygio pradžia, pajudame į Camino trasą. Vėjas iš pradžių pučia į veidus, lietus tyška į daugelio apdairiai pasiimtus apsiaustus. Žygio pradžia keliukais ir žvyrkeliais nuteikia optimistiškai, o ten, kur vėjas pasisuka į nugarą, net ir visai smagu žingsniuoti. Kai tą vėją užstoja krūmai ar miškelis, tai ir lietaus tarsi nebesijaučia.
Šetekšnas pasiekiame greičiau negu per valandą. Stojam arbatos? Bet kad nėra kur prisėsti, šlapia, o dar neištroškę ir nealkani – žygiuojame toliau. Aplink nemažai apleistų sodybų, kuriuose dar žydi slyvos ir vyšnios, kažkokių ūkinių pastatų griuvėsių. Camino ženklai rodo posūkį į kairę, bet pirmieji žygiavę greitai grįžta ir praneša, kad netoli keliukas užartas ir teks eiti kitu keliu. Gerai, kad turime savo tarpe tokių, kurie šiose vietose gimę ar jau anksčiau praėję šį kelią – klaidžioti netenka.
Bet keliukas vis siaurėja, paskui virsta taku, o vėliau ir visai išnyksta. Dar matosi, kad čia kažkada būta kaimo keliuko, bet nevažinėjamas jis visai užžėlė žole taip, kad tik menki ženklai išduoda jį buvus. Kai kas nukerta kampą ir eina link miško per mišiniu užsėtą lauką. Kitiems gaila žygio batų, ir žygiuoja aplinkui. Lietus silpnėja ir pamiškėje tarp beržų sustojame pietų poilsio. Pusė kelio jau nueita. Sumuštiniai, vanduo, arbata. Atrodo ir lietus aprimsta.
Palengvėjusias kuprines ant pečių ir vėl tolyn. Išeiname į geresnį kelią. Artėjant prie Nevierių lietus ir visai liaujasi. Nevieriuose Camino Lituano suka į Salagirį. Čia jau nesijaučia ir vėjo. O ši kelio dalis dar ir gerai sutvarkyta – kiekvienoje kryžkelėje Camino ženklai ir rodyklės. Jų netrūksta ir ten, kur aiškus takas baigiasi ir tenka rinktis – šokti per nedidelį griovelį, ar jį apeiti. Išlindus iš Salagirio į palaukę, rodyklė rodo į dešinę, bet kelias į Salas jau matosi tolumoje tiesiai. Tiek to, nukirsiu ir aš kampą. Juolab, matau priekyje žingsniuojančius taip darant. Šuo linksmai strikinėja per pievos kupstus, tai ir man linksma.
Išėjus į kelią vėl pūsteli stipresnis vėjas. Bet nelyja – ir tai gerai. Dviragis jau matosi nuo kalno – dar geriau. Tai kas, kad šitas žvyrkelis nuo lietaus kiek patižęs, randi sausesnę vietą ir dėlioji kojas jau automatiškai.
Prie Salų dvaro pasitikrinu žingsniamatį telefone. Nueita 18 kilometrų, padaryti 24000 žingsnių. Kitiems telefonai rodo 17 ar 16 kilometrų, bet gal jie daugiau kampų nukirto.
Mano šuo irgi patenkintas – pirmą didelį žygį atlaikė nesiginčydamas, nors vakare į lauką nebesiprašys. Bet juk pietų sumuštiniai miško pakrašty ir jam buvo skanesni už visus skanukus.
Dar laukia kava, arbata, cepelinai ir desertas Salų dvaro restoranėlyje. Atsimojuojame iki kito žygio. Būtinai iki kito.
