Rokiškio krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė sakė, jog Lietuvoje nėra buvę atvejo, kad būtų atvežti eksponatai iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos, todėl į atidarymą atvyks neeilinių svečių – tarp jų vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas, Vatikano bibliotekos prefektas Mauro Mantovani, Lietuvos muziejų vadovai, kunigai, rėmėjai, partneriai.
„Viso projekto biudžetas – šešiasdešimt tūkstančių eurų. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR Vyriausybės kanceliarija, Rokiškio savivaldybė, mecenatai „Rokiškio sūris“, Antanas Trumpa, „Ivabaltė“, Rokiškio krašto garbės pilietis Edmundas Antanas Rimša. Tai didžiulis projektas ir muziejų, bažnyčių, bibliotekų įtrauktimi, nes eksponatų bus kelios dešimtys, o parodos architektūra taip pat maloniai nustebins“, – sakė A. Gudgalienė.
Parodos atidarymo išvakarėse kalbinome ir parodos kuratores dr. Aušrą VASILIAUSKIENĘ, ir dr. Skirmantę SMILINGYTĘ-ŽEIMIENĘ.
– Socialiniuose tinkluose pavadinote savo šios parodos kuravimą tyliuoju. Kodėl?
Aušra Vasiliauskienė. – Gal šio pavadinimo nereikėtų sureikšminti. Tiesiog kuratoriaus darbas didžiąja dalimi vyksta vienumoje, tyloje, kaip ir mokslininko atliekant įvairius tyrimus. Didelė to darbo dalis tiesiog nematoma ir gal ne visai įsivaizduojama. Mes su kuratore daktare Skirmante Smilingyte-Žeimiene tikrai nemažai dirbome rūpindamosi ir pildydamos šios parodos ekspozicijos turinį.
– Tie albumai nėra nei profesionaliosios dailės kūriniai, nei tautodailės paminklai. Kuo vertingi parodoje pateikiami meniškai dekoruoti Popiežiaus bulės vertimai?
A. V. – Jų vertė sunkiai įkainojama, tikrai didelė. Ir istoriniu, ir dvasiniu, ir meniniu požiūriu, nes juos iliustravo su Lietuva glaudžiai susijusios grafienės. XIX amžiuje tarp didikių, aristokračių užsiėmimas daile tikrai buvo labai paplitęs reiškinys, tačiau būtent Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės atveju jos gebėjimai vertinami kiek aukščiau negu mėgėjų menas. Ji lenkiškąjį bulės vertimą tikrai iliustravo gana profesionaliai ikonografine prasme. Visas turinys labai gerai apmąstytas, liudija labai gerą grafienės erudiciją, gerą istorijos išmanymą. Ir tos miniatiūros, iliustracijos labai smulkmeniškai ištapytos. Tai pareikalavo daug kruopštumo, daug darbo, atidumo. Kaip sakiau, tai pranoksta mėgėjų meną. Ir tyrėjų pripažįstama, kad Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės menas yra aukštesnio, profesionalaus lygio.
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. – Tai yra unikalūs eksponatai. Iš dabartinės dailėtyros pozicijų vertinant, tai yra menininko autorinės knygos. O dėl profesionalumo, tai kaip čia pasakius. Sukurta XIX amžiaus antroje pusėje, kai vyrai menininkai, net ir prasčiau piešiantys, yra profesionalai, o moterys, kurios tikrai neblogai tapė, nors neturėjo akademinio išsilavinimo, ne taip vertinamos.
…vyrai menininkai, net ir prasčiau piešiantys, yra profesionalai, o moterys, kurios tikrai neblogai tapė, nors neturėjo akademinio išsilavinimo, ne taip vertinamos…
Kita vertus, mes dar labai mažai žinome apie jas.
Pavyzdžiui, Idalija Pliaterienė. Kur ji mokėsi dailės? Gal tėvų namuose, gal paskui Vienoje, kur išvažiavo su mama. Tų moterų lavinimui buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, Natalija Kicka Šopeną sužavėjo savo balsu. Įsivaizduokit, ateina į kažkokį saloną šešiolikmetė, kuri išmano literatūrą, puikiai piešia, puikiai dainuoja, yra žavi, graži. Ir jos visos trys tokios buvo. O Idalija, kuri iliustravo gėlėmis ir kitais augalais? Ją reikia priskirti prie dailininkų „botanistų“ arba gėlių dailininkų. Lietuviškoj dailėtyroj mes tokių neturim. Žinom pasaulinėj dailėj Janą Breigelį vyresnįjį, kitus, o savo nežinom. Tik dabar sužinojom jos pavardę. Jos nėra Lietuvos dailininkų žodyne, bet jeigu bus papildytas jo antras tomas, kur yra tų moterų chronologinis laikotarpis, Idalija Sobianskytė-Pliaterienė ten turėtų atsirasti vien už tas gėles. Jos visos trys vertos būti tame žodyne, nors yra tik Natalija Kicka.
…Kiekvienas tų knygų lapas originalus: nesikartoja motyvai, nesikartoja siužetai…
O tie albumai slavų kalbomis Marijos Pšezdzeckienės ir Natalijos Kickos? Ten toks aruodas ikonografijai. Jos ten dirbo mokslinį darbą, turėjo susidėję ne tik J. Matejkos darbus arba iš „Vilniaus albumo“, bet ir senųjų meistrų. Išlukštenti, kokius jos pirmavaizdžius naudojo ir kur jų originalioji kūryba – didelis darbas ateičiai. Kiekvienas tų knygų lapas originalus: nesikartoja motyvai, nesikartoja siužetai.
Labai gaila, kad negalima parodyti tų visų iliustracijų originalų, nes kopijose daug ko negalima pamatyti. Pavyzdžiui, Idalijos aukso fone – atspaudai jo neperteikia, juose nėra to švytėjimo.
Šituos albumus dar turėtų tyrinėti kalbininkai, istorikai, botanikai, menotyrininkai, muzikologai, net numizmatai. Taip, ir numizmatai, nes Natalija Kicka buvo, kaip lenkai sako, „numizmatikos pionierė“, turėjo didelę numizmatikos kolekciją ir jos albume panaudoti, pavaizduoti tie dalykai – medaliai, monetos. Kai kurie jų itin reti, jų pasaulyje yra vos po kelis egzempliorius. Esu labai dėkinga Nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjai Daliai Grimalauskaitei, kuri padėjo daug ką identifikuoti.
– Kiek tyrinėta Vatikane esanti lituanika?
S. S.-Ž. – Šiek tiek ji tyrinėta tarpukariu, o po karo plačiau tyrinėta egzilio kunigų, ypač Lietuvių katalikų mokslų akademijos, kuri leido savo darbų metraščius. Pirmiausia paminėčiau Paulių Rabikauską ir Paulių Jatulį, kuris ir atrado lietuviškąjį bulės tekstą. 1975 metais Valančiaus mirties šimtmečiui jis norėjo publikuoti šitą albumą. Ir straipsnelis išeivijos spaudoje buvo, gal net lėšos tam rinktos, bet kažkodėl publikuotas nebuvo. Pauliaus Jatulio didžiulis archyvinis fondas yra Vilniaus universiteto rankraštyne, bet rasti jame ką nors susijusio su tuo albumu kol kas nepavyko.
A. V. – Tie albumai, kurie reprezentuoja tuo metu jau iš žemėlapio išnykusią Abiejų Tautų Respubliką, bulės lenkų, lietuvių ir bažnytine slavų (dar vadinama Galicijos rusėnų) kalbomis neblogai ištyrinėtos lenkų mokslininkų, konkrečiai Michalo Janochos. Bet Lietuvos visuomenei jos mažai žinomos ir jų atvežimas į Lietuvą ir pristatymas Lietuvoje iš tikrųjų yra labai didelis įvykis. Žinodama, kiek tai kainavo pastangų, rūpesčio ir finansų, žaviuosi Rokiškio muziejaus iniciatyva ir drąsa. Galima sakyti, tai istorinis įvykis.
…Žinodama, kiek tai kainavo pastangų, rūpesčio ir finansų, žaviuosi Rokiškio muziejaus iniciatyva ir drąsa. Galima sakyti, tai istorinis įvykis…
– Medžiagą parodai rinkote ir iš kitų Lietuvos muziejų. Kokie buvo atrankos kriterijai?
A. V. – Mūsų kaip kuratorių uždavinys buvo sukurti visos parodos turinį, susijusį su tomis bulėmis, nes parodyti jas vienas gal būtų buvę šiek tiek per mažai. Mes išskyrėme kelias pagrindines temines grupes: pristatyti Popiežių Pijų IX ir Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Tikrai yra daug puikių kūrinių, tapybos ir grafikos darbų, jam skirtų.
Kitą grupę sudarė galimi pirmavaizdžiai, kuriais, pavyzdžiui, Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė galimai naudojosi, tapydama miniatiūras. Randama daug sąsajų su „Vilniaus albumu“, iš jo atrinkti vaizdai, kurie pasitarnavo kaip pirmavaizdžiai. Įdomu, kad ir „Vilniaus albumo“ atspaudų yra išlikusių Rokiškio dvaro kolekcijoje, ir Simono Čechavičiaus portretas, kuris pavaizduotas Marijos albume, jos iliustruotame lenkiškame bulės vertime.
Dar viena linija yra Tyzenhauzų ir Pšezdzeckių mecenatystė. Parodoje bus galima išvysti komuninę su Marijos inicialais ir keletą kitų liturginių reikmenų, kuriuos grafai įvairiais laikotarpiais parūpino Rokiškio bažnyčiai.
S. S.-Ž. – Pati pradinė idėja, dar Giedriaus Kujelio iškelta, buvo atsivežti Marijos Tizenhauzaitės-Pšezdzeckienės albumą, kuris yra suskaitmenintas, ir parodyti. Bet reikia konteksto. O kontekstas labai daugiašakis. Mes norėjom parodyti Marijos Nekaltai pradėtosios garbinimo raidą iki bulės atsiradimo, iki dogmos paskelbimo 1854 metais. Bent jau nuo XII–XIII amžiaus ji buvo Europoje plačiai garbinama. Kai kas ir nepavyko. Norėjome parodyti įspūdingą XVII amžiaus Nekaltojo Prasidėjimo brolijos bažnytinę vėliavą iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, bet dėl būklės atsisakyta ją čia atvežti.
Po bulės paskelbimo pasikeitė ir Marijos vaizdavimas. Iki tol ji kartais buvo vaizduojama ir su raudona suknele, o po bulės nusistovėjo vaizdavimas baltu ir mėlynu drabužiu, kur balta simbolizuoja nekaltumą, o mėlyna – ryšį su dangumi. Ir, žinoma, lelija kaip nekaltybės simbolis.
Negalėjome nepapasakoti ir istorijos, jog šitie trys albumai yra kitų šimtų albumų sekoje. Jie yra visumos dalis. Tie šimtai albumų, kuriuos fundavo net karališkosios šeimos, didžioji dalis jų prabangiai įrišti ir eksponuojami Sala Immaculata, paskutinėje taip prabangiai Vatikane įrengtoje Marijos Nekaltojo Prasidėjimo salėje.
– Kiek laiko truko parodos rengimas jums?
A. V. – Laiko visada pritrūksta. Jei tokiai parodai būtume turėję šiek tiek daugiau laiko, kad ir metus, būtų galima ją dar labiau praturtinti. Šiuo atveju turėjome apie pusmetį.
S. S.-Ž. – Paroda padaryta labai greitai. Mes kaip kuratorės nevykom į Vatikaną, nevartėm albumų. Lietuviškojo Valančiaus vertimo albumo Santa Kančytė rado iš pradžių tik bibliografinį aprašą, pats albumas dar nebuvo suskaitmenintas. Tada kreipėmės į mūsų ambasadorę prie Šventojo Sosto Sigitą Maslauskaitę-Mažylienę, kad padarytų bent darbines nuotraukas. Tada pirmą kartą pamatėm, kaip tas albumas atrodo.
Idalijos Pliaterienės portretą radau tik prieš dvi savaites. Apie ją nebuvo praktiškai jokios medžiagos. Apie jos tėvus, sūnų dar galima kažką rasti, o apie ją nieko.
– Ar tai pirmas jūsų bendradarbiavimas su Rokiškio muziejumi ir muziejininkais?S. S.-Ž. – Esu buvusi muziejuje, buvau liaudies meno parodos komisijos nare, bet parodą kuruoju pirmą kartą. Labai palaikiau parodos idėją. Labai džiaugiuosi, kad tokia paroda atidaroma būtent Rokiškyje, nes Rokiškiui priklauso žinoti, kas iš jo išėjo.
A. V. – Man tikrai ne pirmas kartas čia. Esu parengusi monografiją ir katalogą „Rokiškio dvaro meno kolekcija“ ir tas bendradarbiavimas tikrai yra ilgalaikis ir labai sėkmingas, palieka tiktai geriausius įspūdžius.
