Yra dienų, kai laikas tarsi sustoja. Kai modernią techniką bent trumpam pakeičia dalgio skambesys, javų šnaresys ir iš kartos į kartą perduodami papročiai. Tokia diena tapo mūsų kaime surengta Rugiapjūtės šventė – prasmingas susitikimas, priminęs, kad duonos kelias prasideda nuo žmogaus rankų darbo, pagarbos žemei ir bendrystės.
Į šventę susirinko gausus būrys žmonių, kuriuos suvienijo noras ne tik prisiminti senąsias rugiapjūtės tradicijas, bet ir jas išgyventi taip, kaip kadaise gyveno mūsų senoliai.
Dar prieš žengiant į javų lauką, šventės šeimininkai visus pasitiko vaišėmis. Ant stalo puikavosi atšaldyta naminė gira, laukė kvapni naminė duona, iškepta iš praėjusių metų derliaus miltų, gardus varškės sūris. Tai buvo ne tik svetingumo ženklas – tai simbolinis priminimas, kad kiekviena duonos riekė prasideda nuo grūdo, kantraus darbo ir žmogaus meilės savo žemei.
Laikantis senųjų papročių, pirmąją pradalgę pradėjo patys šventės šeimininkai Gražina ir Rimantas Matiukai. Netrukus lauke suskambo dalgiai, o javų laukas prisipildė darbščių žmonių šurmulio. Didelio susidomėjimo sulaukė vyriausia šventės dalyvė Veronika Malcienė, kuri pademonstravo, kaip taisyklingai sukti javų gubas ir jas sustatyti. Šis kadaise kiekvienam kaimo žmogui savaime suprantamas darbas šiandien tampa gyvąja istorijos pamoka, leidžiančia suprasti, kiek išminties ir kruopštumo slypėjo kasdieniuose mūsų protėvių darbuose.
Viena jautriausių šventės akimirkų tapo senasis rugiapjūtės paprotys – iš paskutinių nenupjautų javų supinta kasa, vadinama jievaru. Pačios šeimininkės ji buvo pagarbiai prilenkta prie žemės, tarsi padėkojant laukui už šių metų derlių ir paliekant gyvybės pradą ateinantiems metams. Tai senovinis paprotys, liudijantis ypatingą žmogaus ryšį su gamta ir tikėjimą amžinu gyvybės ratu.
Po darbų visi susėdo prie bendro stalo. Šeimininkų išvirtas karštas troškinys ne tik sustiprino, padėjo atgauti jėgas, bet ir dar labiau suartino žmones. Prie vaišių netilo pasakojimai apie senąjį kaimą, rugiapjūtes, kuriose dalyvaudavo ištisos šeimos, skambėjo juokas ir nuoširdūs pokalbiai. Tuo metu edukacijoje „Gaminam iš šiaudų“ dalyviai įsitikino, kad net paprasčiausias šiaudas, patekęs į kūrybingas rankas, gali virsti prasmingu rankdarbiu.
Ši šventė dar kartą parodė, kad tradicijos gyvena ne muziejuose ir knygose – jos gyvena žmonėse. Kol atsiras norinčių paimti į rankas dalgį, parodyti jaunajai kartai, kaip rišamos gubos ar pinamas jievaras, tol išliks gyvas ir mūsų tautos paveldas.
Nuoširdžiausi padėkos žodžiai skiriami šventės šeimininkams už svetingumą, šilumą ir didžiulį darbą organizuojant šią prasmingą dieną. Ačiū, kad atvėrėte savo ūkio vartus ir pasidalijote tuo, kas brangiausia – sukaupta patirtimi, pagarba žemei ir meile lietuviškoms tradicijoms.
Dėkojame Rokiškio Artrito klubo ir Ragelių bendruomenės nariams, bičiuliams: Vitai Mačiulienei, Daivai Mickūnienei, ir visiems šventės dalyviams. Jūsų dalyvavimas, nuoširdus bendravimas ir noras puoselėti mūsų krašto papročius dar kartą įrodė, kad tradicijos gyvos tol, kol jos perduodamos iš širdies į širdį.
Tegu ši Rugiapjūtės šventė tampa gražiu priminimu, kad duona ant mūsų stalo nėra savaime suprantamas dalykas. Už kiekvienos jos riekės slypi žemdirbio prakaitas, gamtos dosnumas ir bendras žmonių darbas. O kol mokėsime tai įvertinti, tol išliksime stiprūs savo šaknimis ir vieningi savo bendryste.
Ragelių kaimo bibliotekininkė Diana Grižaitė
