„Šimtakojis“ – vaikų ir jaunimo teatrų respublikinė šventė, vykstanti kas antri metai keliuose miestuose, o į baigiamąją šventę suvažiuoja geriausi moksleivių teatrai. Šiemet baigiamoji šventė „Svečiuose pas „Šimtakojį“ vyksta net dviejuose miestuose – Pasvalyje ir Rokiškyje.
Nacionalinio kultūros centro teatro specialistė ir Lietuvos Mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, „Šimtakojo“ koordinatorė Vita Vadoklytė, atidarydama šventę Rokiškyje sakė, kad „Šimtakojo“ scenose šiemet vaidino beveik 1500 aktorių, suvaidinti 54 spektakliai.
Pertraukoje tarp spektaklių pakalbinome Vitą Vadoklytę ir „Šimtakojo“ vertinimo komisijos pirmininkę Ireną Maciulevičienę.
Ar kas suskaičiavo, kiek Lietuvoje iš viso yra vaikų ir jaunimo teatrų?
V. V. Juos suskaičiuoti labai sunku. Teatrus, teatriukus, dramos būrelius, studijas. Vieni veikia ilgiau, kiti trumpiau, bet jų yra tikrai daug. Vieni (jų yra gal apie 70) veikia kultūros centruose, kiti mokyklose, kur teatro būrelių dar daugiau. Nuolat, sistemingai veikiančių turbūt suskaičiuotume iki šimto. Per pandemiją, kuri visus išmokė dirbti nuotoliu, „Šimtakojis“ nevyko, ir tai smarkiai pakenkė teatrui, ypač vaikų teatrui, jų skaičius gal kiek ir sumažėjo. Iki pandemijos „Šimtakojyje“ dalyvaudavo 70–80 teatrų, o šiemet jau tik 54. Tiek buvo atrinktų, o iš tikrųjų jų yra smarkiai daugiau, kai kur, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Panevėžyje vyko vietinės apžiūros. Tai nėra galutinė statistika, bet pasižymėjau sau, kad yra 17 rajonų iš kurių kolektyvų „Šimtakojis“ nesulaukė, bet tai nereiškia, jog ten vaikų teatrų nėra. Kai kurie nedrįsta dalyvauti.
„Šimtakojyje“ dalyvavo 27 vaikų ir 27 jaunimo teatrai. Jei vaiką mokai žaisti teatrą, užauga labai stiprūs ir veiklūs jaunimo teatrai.
Kaip keičiasi ir kur juda mokyklinis, vaikų teatras?
V. V. Jeigu dirba vadovas, kuris yra savo srities žinovas, juda labai panašiai. Gal mažiau matome ryškių aktorinių darbų. Labai daug masinių scenų, visiems kartu duodamas sakyti tekstas, visi kartu juda. Dabar tai darosi klasika, tam tikras standartas. Scenoje daug žmonių ir jie daro poveikį savo masiškumu, bendru tekstu. Žinoma, yra ir kitokių teatrų, kurie stengiasi veikti per širdį.
Daug visko yra vaikų teatre. Kovas ir balandis, kai vyko regioninės „Šimtakojo“ šventės, buvo ypatingas laikas, šventė sieloms ir širdims. Smagu buvo matyti, kad teatruose vaidina 20 ir daugiau žmonių, prie kiekvieno režisierių prieita, prisiliesta. Svarbus ne tik rezultatas, spektaklis, bet ir be galo didelė investicija į žmogų. Pagalba randant savyje drąsos, sugebėjimo prisitaikyti prie dabartinės aplinkos, kai daug kas naikinama. Teatras prisiliečia prie tikrų dalykų, prie tikrųjų vertybių.
I.M. Aš manau, niekas nepakeis gyvo bendravimo ir gyvo teatro. Galima pasakyti, kad kada nors teatras išnyks, kad technologijos viską pakeis, bet man atrodo, jei taip ir nutiks, tai labai negreitai.
Vaikų teatras visais laikais buvo geras. Vaikas, kuris ateina į teatrą ir užsikrečia ta teatro bacila, tampa visai kitokiu žmogučiu, užauga kitokiu žmogum – mąstančiu, kūrybingu, mokančiu bendrauti. Nes teatras visų pirma yra bendravimas. Scenoje turi susikalbėti – čia yra teatro pagrindas. Dar bendravimas tarp aktorių ir žiūrovų, kuris ne mažiau svarbus – spektaklis be žiūrovo neįmanomas. Gyvos žiūrovo reakcijos niekas nepakeis. Šie dalykai nepakeičiami. Jie tik transformuojasi, kinta. Galima kalbėti apie spektaklių meninį lygį. Jau ir vaikų teatre nėra bereikalingo rodymo, nudavinėjimo, įvairių nusižiūrėtų štampų, kas prieš 20–30 metų buvo tiesiog norma. Teatras keičiasi. Ir suaugusių mėgėjų, ir vaikų, ir profesionalusis.
Kuo šiemetinis „Šimtakojis“ skiriasi nuo ankstesnių, sunku pasakyti. Bet turbūt skiriasi, nes jie atsineša tas problemas, kuriomis gyvena šiandien, o ne prieš 10 ar 20 metų. Ir nevengia skaudžių temų, pavyzdžiui, kaip gyvena ir jaučiasi vaikai globos namuose`, susvetimėjimo temą. Šakiečiai pastatė labai įdomų spektaklį „Atjunk“ apie atsijungimą nuo kompiuterio. Teatras eina kartu su gyvenimu.
Daug kas skundžiasi, kad šiuolaikiniai vaikai gyvena jau tarsi ne tikroje, o virtualioje realybėje, gyvai nebebendrauja. Ko šiuolaikinis vaikas eina į teatrą?
V. V. Galiu atsakyti kaip režisierė, kuri pati dirba su vaikų teatru. Taip, jie yra truputį kitokie. Tarkim, vykstame į išvykas, susėdame autobuse, tai vaikai vienas su ausinuku, kitas telefone. Jei kelionė bent kokių poros valandų, antrą valandą jie jau pradeda kalbėtis vienas su kitu, rodo, kas jų telefonuose darosi. O grįžtant po spektaklio jau jokių ausinių, jokių telefonų, jokių kolonėlių – jie bendrauja.
Taip, su jais iš tikrųjų sudėtingiau. Sunkiau prisikviesti, kad ateitų. Bet jų yra, ir tai kelia didžiulį džiaugsmą. Visuose „Šimtakojo“ spektakliuose daug vaikų, gyvybės, bendravimo. Vertybės, apie kurias kalbame spektakliuose, po jų niekur nedingsta.
Net mūsų Nacionalinio kultūros centro vairuotojas neseniai pasakė, jog daug yra meno sričių – šokis, muzika ir kiti – bet jo sielą labiausiai palietė teatras. Užtat esu dėkinga režisieriams, kurie palaiko šitų gyvų teatro švenčių idėją, mūsų bendrus susitikimus. Tokias šventes reikia puoselėti.
Ačiū už pokalbį.
Jono Tumasonio nuotr.
