Ne apie žydus
„Dabar žydų tema „ant bangos“, „madinga“, bet šitas spektaklis ne apie žydus. Labiau apie mūsų, šių dienų žmonių, santykį su žydų tema“, – sakė E. Daugnora. Jis mano, jog kai kas spektakliais žydų ir holokausto temomis bando statyti paminklus. „O man paminklų statymas neįdomus, nes paminklai negyvi – gyvi žmonės, juos kuriantys, į juos žiūrintys ir reaguojantys. Todėl ir spektaklis ne apie karą, pokarį, holokaustą, o apie mus, mūsų skaudėjimus, mūsų supratimus ir nesupratimus, mūsų meiles ir neapykantas, mūsų pačių savivoką. Bestatydamas šitą spektaklį supratau, kad jeigu, neduok Dieve, kiltų karas ar kažkas panašaus, vieni kitus naikintų kaimynai ir gal net giminės, tik šaudytų dabar ne žydus, o šiaip kitokius. Gėjus, čigonus, spalvotus drabužius dėvinčius ar garsiai muziką leidžiančius. Manau, apie tai reikia šnekėti. Ir toks šnekėjimas sunkiai gali apsieiti be smurto ir prievartos scenų. Todėl spektaklyje jų bus. Kartais per repeticijas man pačiam baisoka į tai žiūrėti. Bet spektaklis iš esmės jau prasidėjo ir nebegaliu jo sustabdyti. Ir negaliu negalvoti apie tai, apie ką galvojasi“, – svarstė režisierius.
Apie asmeniškumus
Spektaklis, kaip daugelis pastarųjų, turi ir tam tikrų asmeniškumų. „Prisimenu tėvo pasakojimus, kaipo jis, pirmaklasis, Žemaitijos miestelyje sėdėjo ant kažkokių laiptų su kaimyne žydaite, rodė vienas kitam savo vadovėlius (žydai turėjo savo mokyklas ir savo vadovėlius). Greit tos mergaitės neliko Darbėnų miško pakrašty. Spektaklyje vaidins ir tėvo lagaminas, su kuriuo jis šešto dešimtmečio pradžioje iš Žemaitijos atkeliavo į Rokiškį. Tame lagamine tilpo visas jo turtas“, – sakė E. Daugnora.
Senieji pajuto pagarbą jauniems
Šį spektaklį Rokiškio liaudies teatras statė nepaprastai ilgai – ilgiau kaip metus. „Stengėmės truputį atnaujinti darbo metodus, specialiai užtęsėme pradinį darbo etapą, kad nauji žmonės, vaidinantys šiame spektaklyje pagrindinius vaidmenis (Deimantė Balaišytė ir Andrius Palivonas) galėtų neskubėdami įsigyventi, pajusti teatro skonį ir poskonius. Reikia pasakyti, kad „senieji“ aktoriai, matydami, kaip šie žmonės dirba, tikrai pajuto jiems pagarbą, kartais labai gražiai susitaiko su naujokų dominavimu, padeda jiems. Patinka man šiame spektaklyje ir Sigitas Daščioras, vaidinantis Berelį Taicą. Man patinka, kaip jis po kruopelytę sulig kiekviena repeticija, nelyg tas jo vaistininkas vis tobulina vaidmenį.
Padėkoti dar reiktų ir kitiems aktoriams, ir ne tik jiems, surašytiems afišoje (man labai patinka spektaklio muzika, įgrota „Viva dolce“ ir įrašyta Audriaus Kublicko), ir ten nepaminėtiems“, – kalbėjo režisierius.
Dovilę prisimenu iš Justino Krisiūno spektaklių, Andriaus nežinau o Sigitas visada aukštumoje būdavo. Būtinai reikia pamatyti. Ar dar yra bilietų?
“šaudytų dabar ne žydus, o šiaip kitokius” – tai norėtum, kad tave pirmą nušautų …