Senos trobos virst moderniais namais
Diana Rinkauskaitė
Uljanavos kaimas
– Įsirenginėjate namą kaime. Kas lėmė tokį sprendimą, juk visą gyvenimą nugyventi miesto bute?
– Nuo pat mažens gyvenau mieste, tačiau nuolat važiuodavom pabūti į kaimą. Manau, gyvenimą mieste žmonės renkasi dėl didesnės darbo pasiūlos, susisiekimo – arti mokyklos, darželiai, parduotuvės, galima sakyti, dėl patogumo.
– Kaip manote, ko gali trūkti jaunam žmogui, iš miesto persikėlusiam į kaimą? O gal nieko, kai miestas – ranka pasiekiamas?
– Pastaruoju metu vis daugiau rašoma apie jaunų žmonių apsisprendimą įsikurti kaime. Ūkininkauja, prikelia senas sodybas ar tiesiog ieško ramybės šiuo sunkiu pandemijos laikotarpiu. Manau, kad žmonės renkasi kaimą, nes nori laisvės, privatumo, ramumo. Na, o šiais laikais viskas ranka pasiekiama. Jeigu ko trūksta, ne problema sėsti į automobilį ir važiuoti ten, kur reikia.
– Ypač anksčiau apie kaimą ir jo žmones sklandė daug mitų. Kokių juokingų esi girdėjusi? Ar galima sakyti, kad mitai bliūkšta?
– Visi tokie mitai po mažu netenka prasmės. Jauni žmonės kuriasi kaime, tvarko senas sodybas, augina vaismedžius, vaiskrūmius, gyvulius. Kita vertus, gyvenimas kaime nebūtinai turi būti „kaimietiškas“, dalis jaunų žmonių paverčia senas trobas moderniais namais, tik toliau nuo šurmulio.
– Ar turite daug pažįstamų, pasirinkusių kaimą?
– Turiu keletą draugų, kurie miestą iškeitė į kaimą, ir tai buvo pats geriausias jų sprendimas. Pradžia nebuvo lengva, reikėjo įdėti daug pastangų, darbo, laiko, finansų, bet jie eina toliau, domisi paramomis, rašo projektus. Vis dėlto mano draugų dauguma renkasi patogų gyvenimą mieste, o į kaimą važiuoja tik atostogų.
– Kokių įžvelgti didžiausių gyvenimo kaime privalumų? Ką vertini labiausiai?
– Labai vertinu gamtą, tad man pagrindinis privalumas – gyvenimas gamtos apsuptyje, galimybė užsiauginti savų daržovių. Veiklos kaime niekam netrūksta.
Esu iš kaimo. Gerąja prasme
Kotryna Laucytė
Piepalių kaimas
– Kodėl nusprendėte su šeima apsigyventi kaime?
– Nebuvo tokio sprendimo, tai susiklostė natūraliai. Tiesiog įsigijome žemės valdą su namu, net nesvarstėme apsigyventi bute.
– Kokie didžiausi skirtumai tarp gyvenimo miesto bute ir kaimo name?
– Aš užaugau bute, todėl žinau, kad didžiausias gyvenimo kaime privalumas tas, kad už sienos nėra kaimynų, jautiesi laisvas daryti ką nori, kada nori. Gyvendamas bute esi atsakingas už savo kaimynų ramybę.
– Ar netrūksta šurmulio?
– Tikrai netrūksta, o kai jo norisi – penkios minutės ir aš jau Rokiškyje tarp žmonių. Namai – poilsio zona, todėl to šurmulio čia ir nereikia.
– Ar sprendimui įsigyti žemės užmiestyje turėjo įtakos atstumas iki miesto?
– Manau, labai svarbu, kad gyvenamoji vieta būtų arti miesto. Daugelis mano draugų gyvena kaimuose, vieni prie pat Rokiškio, kiti toliau, kone 20–30 min. nuo Rokiškio. Žiemą, kai anksti temsta, toks atstumas gali kelti problemų, ypač turintiems mažamečių vaikų.
– Galvojate, ką teks daryti, kai Jūsų vaikai paaugs? Ar domėjotės autobusų maršrutais, juk jie ne visas gyvenvietes pasiekia?
– Pro mūsų namus autobusas važiuoja, tačiau net ir toks mažas atstumas gali kelti šiek tiek problemų. Tai, kad vaikas negali pareiti namo iš mokyklos, jau šioks toks minusas. Geriausia išeitis – močiutė, gyvenanti prie mokyklos. Kita vertus, juk pradinukams būna papildomų užsiėmimų, būrelių, kur vaikai iki 17 val. gali kokybiškai leisti laiką, o paskui kartu vykti namo.
– Iki karantino gyvenimas didmiestyje buvo siekiamybė, o dabar visi pradėjo ieškoti sklypų užmiestyje. Ar savo aplinkoje tai pastebėjote?
– Pažįstu vilniečių, kurie pirko namus užmiestyje. Vienų sprendimą lėmė saviizoliacija, kai teko su vaikais užsidaryti bute, kai nebuvo galima išeiti net į laiptinę. Nuosavas kiemas tokiu metu – išsigelbėjimas.
– Kokių juokingiausių mitų apie gyvenimą kaime esate girdėjusi?
– Mėgstu posakį – aš esu iš kaimo. Dažnai sakau. Tačiau gerąja prasme. Kai važiuojame su vaikais pas močiutę, būtų įprasta sakyti, kad į kaimą, tačiau mūsų atveju yra atvirkštinis variantas – močiutė gyvena miesto bute.
– Kokią veiklą labiausiai vertinate gyvendami kaime, name?
– Savo namų aplinkai tvarkyti skiriu mažai laiko, nes daug jo atima „Levandų Vanagynė“. Džiaugiuosi, kad kambariniais drabužiais ir avėdama šlepetes galiu išeiti į kiemą atsigerti kavos. Mieste tai nebūtų įmanoma. Esi laisvas veikti ką nori, būti apsirengus kaip nori. Populiarėja sodininkystė, internete pilna idėjų, kaip įsirengti savo kiemą. Matyti, kad per karantiną žmonės grįžo prie kiemų puoselėjimo ir gražinimo.
Laukiniai gyvūnai, sportas ir pusryčiai gamtoje
Ramūnas Stočkus
Ragučių kaimas
– Kodėl apsigyvenote kaime?
– Augau kaime, nuosavame name, todėl neteko svarstyti, kur apsistoti išsikrausčius iš tėvų namų. Sodybos įsigijimas 10 km nuo Rokiškio buvo pats geriausias sprendimas. Viskas šalia, greitai pasiekiama, o aplinkui tyla ir ramybė. Pusmetį teko gyventi Kaune, nuomojame bute, kur nuolat už sienos girdėdavosi kaimynų balsai, todėl grįžęs į kaimą dar kartą įvertinau jo privalumus.
– Kokie tie privalumai?
– Sklypas erdvus, todėl galime su draugais žaisti krepšinį, kai norime, ir tinklinio aikštelę įsirengiame. Rytais galime stebėti stirnas, vaikštančias prie tvenkinio, ar pusryčiauti balkone ir mėgautis ramybe, o kai norime – ir muzikos paklausyti – juk niekam netrukdome. Kadangi sklypas didelis, išsikasėme kelis tvenkinius, pasistatėme pirtį, tai – vienas didžiausių privalumų.
– Ar netrūksta artimų kaimynų?
– Už puskilometrio yra pavienių sodybėlių, į vienas savininkai atvažiuoja pavasaroti, kitose gyvena nuolat, todėl aplinkui yra žmonių. Namų teritorijoje turi būti ramybė, todėl šurmulio tikrai netrūksta. Kai jo norisi, galima nuvažiuoti į Rokiškį, nė 10 min. tam nereikia.
– Ar daug Jūsų bendraamžių renkasi gyvenimą kaime?
– Tai priklauso nuo žmogaus, kokių patogumų jam reikia. Vieniems didžiausias privalumas – žiemą grįžti į šiltą butą ir nesukti sau galvos, kitam – krosnį pasikurti nėra sunku. Beveik visi pažįstami gyvena nuosavuose namuose, yra ir pačiame Rokiškyje, tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad daugelis keliasi į užmiestį, stato namus, kasa tvenkinius, užsiima daržininkyste. Ypač karantiną pradėjo vertinti nuosavus kiemus, net apgriuvusias sodybėles.
Projektą iš dalies remia:
