Pavojingas reiškinys, bet ką darysi
Leonas Jankauskas
Sąjūdžio Rokiškyje lyderis
Užmetu akį. Bet ne mano tai. Kaskart pamatau, kad visuomenė yra tokia, kokia yra. Tai visos visuomenės problema, turime rimčiau į tai pažiūrėti. Juk tie komentatoriai yra rinkėjai, jie renka valdžią. Pavojingas reiškinys, bet ką darysi. Reikia pradėti nuo vaikų, nuo auklėjimo šeimoje, nuo švietimo. Juk tai, kas vyksta, yra patyčios. Gerą žodį taip sudėtinga parašyti, o sumaišyti su žemėmis labai paprasta. Ypač šiandien. Peržvelgdamas komentarus, noriu įvertinti, gal visuomenė pasikeitė. Ypač kai paskaitau kokį teigiamą straipsnį. Bet… Užtat nebesinori sakyti savo nuomonės. Vis tiek supras kitaip nei pasakysi. Aš retai komentuoju, nebent kalba eina apie Sąjūdį. Paduoti teismą? Daug metų dirbau teismo tarėju, žinau užkulisius. Reikia turėti daug laiko ir pinigų, gerus advokatus ir kantrybę, todėl nesibylinėsiu. Kai buvau jaunas, teisybės ieškojau, bet į teismą nieko nepadaviau.
Žodžiai turi būti pasverti
Goda Gudgalytė
Rokiškio rajono moksleivių tarybos prezidentė
Pikto komentaro, manau, nesu parašiusi, o jei rašau, tai dažniausiai būna padėka už komplimentą arba pasidžiaugiu kuo nors patraukiančiu akį. Tiesą pasakius, kartais komentarus skaitau, jeigu gvildenama tema man yra įdomi, aktuali. Na, kartais ir iš smalsumo. Dabartinis visuomenės susipriešinimas – aktuali tema, tokioje visuomenėje mes dabar gyvename. Įvairiausi straipsniai kelia nemažai diskusijų komentarų skiltyse. O jos dažnai kelia liūdesį arba juoką. Tokį juoką vadinu juoku pro ašaras. Taip jaučiuosi, kai skaitau žmonių piktus komentarus, nepasitenkinimo pilnus burnojimus ir įžeidinėjimus. Skaudu, kad visuomenė yra įsitempusi ir susiskaldžiusi, tačiau peržiūrėjus tų piktų žmonių profilius (pati to nedarau, bet matau, kad kiti tai naudoja), matyti mentalitetas. Kartais tai paaiškina visas pykčio priežastis. Pati lieku komentatorių nuošalyje, tik kartais imuosi pasyvių skaitytojų vaidmens. Nematau tikslo ir prasmės lieti savo apmaudą ar pyktį komentaruose. Žodžiai turi būti pasverti, nesvarbu, ar jie ištarti, ar parašyti.
Neišmylėtų žmonių išraiška
Romualda Cegelskienė
Mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ direktorė
Komunikacija socialiniuose tinkluose man nėra svetima sritis. Tačiau turiu vieną susitarimą su savimi pačia: žinia ar komentaras turi būti korektiškas, o reakcija į neigiamus komentarus – tik laiko ir pastangų švaistymas. Reikia išmokti įžvelgti skirtumą tarp gero patarimo ir beverčio triukšmo. Kaip jį įžvelgti? Kas tą bevertį triukšmą išduoda? Pagiežingi komentarai. Patiko viename straipsnyje išsakyta nuomonė, kad pikti komentarai – tai neišmylėtų žmonių išraiška.
Nepakovosi
Martynas Styra
J. Tumo-Vaižganto gimnazijos abiturientas
Mūšiais to net nepavadinčiau. Tai labiau kova su vėjo malūnais. Nematau tikslo eikvoti jėgas ir laiką bandymams įrodyti kažkam, kad mano nuomonė teisingiausia. Visi turi savo nuomonę, savo supratimą ir požiūrį. Taip, ne visada supratimas yra teisingas. Tai buvo galima pastebėti per Stambulo konvencijos skandalą, kai žmonės, neskaitę pačios konvencijos, rėkė, klykė ir kišosi ausų krapštukus į nosį, kad ji tik nebūtų pasirašyta. Na, mano nuomone, su tokiais žmonėmis nepakovosi. Šiai žmonių grupei labai tinka tarp jaunimo paplitęs terminas ,,Karen“. O tokių žmonių daug. Jei neklystu, apie 10 tūkstančių, kurie susirinko į didįjį šeimos gynimo maršą ir kovojo patys nežinodami už ką. Buvo smagu stebėti internete plintančius video – maršo dalyviai kardinaliai pasisako prieš globalizaciją ir tuoj pat pasakoja, kad dirbti užsienyje jiems buvo geriau… Tokie žmonės ir lipa į komentarų laukus, ir stovi ten nepalaužiami nei faktų, nei tiesos.
Galiu pasiūlyti turą po mišką
Dovydas Trumpa
Rokiškėnas, „Alchemikų“ bendruomenės narys
– Kada tave komentarai išveda iš kantrybės?
– Manęs komentarai iš kantrybės neišveda. Esu pakankamai šaltas žmogus. Matydamas melagingą, tuščiai argumentuojamą ar propagandiniais tikslais skleidžiamą žinutę daugeliu atvejų ignoruoju, kartais „numetu“ kokią sarkastišką repliką. Esu linkęs informacija dalintis privačiai su draugais siekdamas įžiebti diskusiją. Prasideda dekonstravimo procesas, įdomu ir prasminga. Prisirinkęs neginčijamų faktų, argumentų ir patikrintų informacinių šaltinių, susisiekiu su dezinformacijos autoriumi ir švelniai paprovokuoju, tikėdamasis atsako. Būna, atrašo, tada ir prasideda visas smagumas. Orlauskas jau seniai mane užblokavęs, su Janutiene pavyko išsiplėsti kelioms minutėms, bet viskas pasibaigė identiškai – blokas. Įdomus jų būdas spręsti problemas.
– Ar manai, kad jie daro, jau padarė mums įtaką? Visiems, kas juos mato, skaito, rašo?
– Priklauso nuo komentarų pobūdžio. Nemanau, kad kritiškai mąstančius tai gali neigiamai paveikti. Visi atsirenkame savo informacinius šaltinius, dažnas turi ir asmeninę poziciją vienais ar kitais klausimais. Mano „Facebooko“ draugai labai kruopščiai išfiltruoti, antivakseriams vietos neturiu. Malonu matyti bendraminčius ir jų pasisakymus socialinėse erdvėse, o su aktyvesniais kartais susirašome. Turiu tvirtą poziciją ir esu linkęs ją ginti, bet nematau jokios prasmės viešai pilstyti purvo ant tų, kurie mano kitaip. Tiems, kurie kursto neapykantą ir skaldydami tautą įžvelgia galimybių sau, galiu tik pasiūlyti turą po mišką. Labai geras užsiėmimas smegenims pravėdinti.
Turėtų būti diskusija
Raimondas Sirgėdas
Visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ pirmininkas
Dažniausiai pasirenku nekreipti dėmesio į komentarus. Jei komentuojama anonimiškai, deja, dažnai tiesiog liejamos liguistos, blogos emocijos. Komentarų tikslas, mano nuomone, turėtų būti diskusija, pastabos, idėjos. O realybėje – politizuotos, interesų valdomos išraiškos. Kur vieši komentarai, ten kartais parašau. Ypač jei kalbama apie prasmingą veiklą. Viešai pasidžiaugiu, nes reikia tai skatinti, reikia geriems darbams grįžtamojo ryšio. Jei apie mane viešai nuskambėtų šmeižtas, kuris turėtų pasekmių man ar mano šeimai, tada taip, kreipčiausi į teisėsaugą. Vien tam, kad neklestėtų nebaudžiamumas, kad šmeižikams neatrodytų, jog jiems negalioja jokie įstatymai.
Projektą iš dalies remia:
