Senelio spintoje – akordeonas
Vaikystėje Kamilė, vos išvydusi spintoje padėtą akordeoną, panoro išbandyti juo groti. Vienos kitos melodijos pamokė tėtis. Nuo to laiko Kamilė nebenorėjo skirtis su šiuo instrumentu. Tėvai galbūt buvo numatę kitokį dukros laisvalaikį, tačiau noras groti nugalėjo. „Kodėl akordeonas? Tikriausiai todėl, kad būtent jį šeima turėjo spintoje. Kai buvau maža, žinojau, kad senelis jį turi. Teko išsitraukti – labai domino. Bandydavau maigyti klavišus, mygtukus, tačiau neturėjau supratimo, kas tai, bet jis man labai patiko. Tėtis, pamatęs mano susidomėjią, išmokė groti kelias melodijas. Mama norėjo, kad būčiau šokėja, todėl buvau užrašyta į Choreografijos mokyklą. Neslėpsiu, būdama pirmokė, ten ištvėriau vos pusdienį, mat mokė liaudies šokių pagrindų, kurių nesinorėjo. Dabar būtų įdomu pasimokyti tradicinių lietuvių šokių, bet ne anuomet. Taigi grįžusi po pirmosios šokių pamokos pasakiau mamai, kad niekada ten negrįšiu – keliavau į muzikos mokyklą pas mokytoją Nijolę Butkevičienę“, – taip prasidėjo Kamilės kelias profesionalios akordeonininkės link.
Iš senelio, tėčio ir mamos paveldėti muzikiniai gabumai
Kamilė pasakojo, kad jos senelio šeima buvo itin muzikali. „Mano senelis yra kilęs iš didelės šeimos, jis turėjo dar tris brolius – savamokslius kaimo muzikantus. Anais laikais jie mėgdavo susėsti ir pagroti. Grįžta prisiminimai, kai kaime mes abu su seneliu grodavome, galbūt tas potraukis muzikai iš senelio. Mano tėtis jaunystėje lankė chorą, griežė smuiku, turi gerą klausą ir muzikos pojūtį. Taigi ir iš tėčio paveldėta. Mama lankė folkloro ansamblį apie ketverius metus“, – pasakojo Kamilė.
Du zuikiai vienu šūviu sveikatos sąskaita
Pašnekovė – ne tik profesionali muzikantė. Ji pasižymėjo ir sporte, tačiau dėl per didelio krūvio sportininkės karjerą nutraukė. „Sportuoti pradėjau būdama 14 metų. Daug laiko tam skyriau. Kai imuosi ko nors, atiduodu visą save. Pastebėjęs mano pastangas, treneris pasiūlė ruoštis kūno rengybos varžyboms. Pagalvojau – kodėl gi ne. Varžyboms pradėjau ruoštis, kai įstojau į pirmą bakalauro kursą, buvau 19 metų. Buvo sudarytas mitybos planas, sporto salėje lankiausi penkis kartus per savaitę. Nebuvo lengva, nes pirmame kurse reikėjo daug groti, repetuoti, mokytis paskaitose, tačiau turėjau atrasti laiko ir treniruotėms sporto salėje. Taigi 10 mėnesių gyvenau įtemptu grafiku be jokių saldumynų, vakarėlių, susibūrimų. Didelis ir sunkus darbas, kupinas pasiaukojimų, atsipirko: 2014 m. Kaune atvirajame Lietuvos ir Latvijos kultūrizmo ir fitneso čempionate užėmiau pirmąją vietą. Tai galėjo tapti tramplinu į sportinę karjerą, tačiau po varžybų teko pripažinti, kad profesionalus sportas sveikatos neprideda, todėl jo atsisakiau. Dabar tik taurės primena sunkų sportinį kelią ir džiaugsmingas akimirkas. Iki šiol sportuoja, tik nebe taip rimtai. Įmanoma nušauti du zuikius vienu šūviu, tačiau sveikatos sąskaita, todėl to nerekomenduoju“, – apie sunkų laikotarpį kalbėjo mergina.
Prizinės vietos ir taisyklė
„Italijoje rengtame „Val Tidone International Music Competitions 2014“ užėmiau antrąją vietą. Dalyvaudavau muzikos konkursuose, tai suteikė galimybę aplankyti nemažai šalių. Keturis kartus buvau Italijoje, tris – Kroatijoje, išmaišytos Latvija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Rusija. Artimiausiu metu, kai tik bus leidžiama, norėčiau aplankyti Serbiją. Didžiausią įspūdį paliko Italija ir Kroatija, tačiau įspūdžius sieju ir su laimėjimais. Būtent šiose šalyse tapau nugalėtoja, Italijoje – net tris kartus“, – kalbėjo Kamilė.
Beveik trejus metus ji gyvena Slovakijoje – šioje šalyje studijuoja muziką. „Tai neįkainojama patirtis, už ją esu dėkinga taisyklei, kuria vadovaujuosi – kodėl gi ne?“ – pasakojo mergina.
Laisvalaikis su knyga arba baleto bei operos pasirodymuose
Laisvalaikio Kamilė beveik neturi. „Žinoma, karantino metu atsirado laiko, kurį galėjau skirti sau, tačiau dar prieš pandemiją laisvalaikio nebuvo. Nuo ryto iki pietų – paskaitos, repeticijos akademijoje, ruošimasis egzaminams, darbas muzikos mokykloje, studentai, su kuriais reikia dirbti privačiai, visokie projektai, festivaliai, bendradarbiavimas su kompozitoriais. Muzikantams yra tiek veiklos, kad laisvalaikio nebelieka. Žinoma, kartais atrandu laiko sau. Labai mėgstu baletą, operą, koncertus. Operos ir baleto teatre lankausi mažiausiai kartą per savaitę ir taip maždaug trejus metus. Taigi laisvalaikį leidžiu klausydama gyvų klasikinių koncertų ir žiūrėdama baletą, vaikščiodama paupiu. Kartais reikia priversti save atsipūsti. Kartais mielai sėdu į traukinį ir keliauju po Slovakiją. Čia, Bratislavoje, yra Dunojus – didelė upė, antroji ilgiausia Europoje po Volgos. Šalia Dunojaus mėgstu pasivaikščioti su kavos puodeliu arba tiesiog paskaityti knygą“, – apie savo pomėgius pasakojo Kamilė.
Pasiilgsta tik kelio namo. Į Rokiškį
Kaip praėjo pastarieji karantino mėnesiai ir ko labiausiai mergina pasiilgo? „Karantinas. Geresnio laiko gyvenime nesu turėjusi. Uždarė mus visus keliems mėnesiams, visi panikavo, kilo daugybė klausimų. Tačiau tiems, kas turėjo minčių ir idėjų, buvo gera proga jas realizuoti, pabūti su savimi. Tas nenutrūkstantis pasaulio bėgimas, tikslų siekimas mane erzina, todėl labai džiaugiuosi karantinu, nors gal keistai tai skamba. Pagaliau galėjau ramiai atsikelti, pasidaryti kavos, atlikti mankštą, skaityti knygą nuo ryto iki vakaro, klausytis mėgstamos muzikos, užsiimti kitais hobiais, pradėjau kurti muziką, piešti, mokiausi montuoti vaizdo įrašus. Taigi sustoti buvo itin svarbu“, – sakė pašnekovė.
Tačiau darbai nesustojo. „Mes, muzikos mokyklos bendruomenė, sugalvojome filmuotis ir vaizdo įrašais dalintis internete. Taigi koncertų netrūko. Daug grojome namuose, tikrosios scenos pasiilgti nespėjau, nes buvau pavargusi nuo koncertų, festivalių, egzaminų, vasaros akademijų tempo. Dabar rūpinuosi savo skaudančia nugara, rašau baigiamąjį magistro darbą, kaipgi būčiau jį parašiusi slovakų kalba, jei ne karantinas…“ – juokavo pašnekovė. „Yra daugybė kitų karantino privalumų. Karantinas sunkus tiems, kurie nemoka būti su savimi. Nes kai lieki su savimi, tenka su savimi bendrauti, save pažinti, o pažinęs gali išsigąsti. Kodėl? Nes niekad neturėjai laiko sustoti ir pabūti su savimi. Tikiuosi, po karantino daugiau laiko skirsime sau, savo artimiesiems, draugams“, – kalbėjo pašnekovė.
Vis dėlto ko gi ji pasigedo šiuo laikotarpiu? Galbūt vakarėlių, kelionių, draugų? „Labiausiai trūksta šeimos. Nuolat stebiu atnaujinamus kelionių maršrutus, bet suprantu, kad greitai grįžti nepavyks, bet vos tik atsiras galimybė, pirmas dalykas, kurį padarysiu – grįšiu į namus, nes nepasiilgau nei kelionių, nei parduotuvių, nei susibūrimų, pasiilgau tik kelio namo. Į Rokiškį.“
Projektą iš dalies remia
Gražuolė, gabuolė, protinguolė, darbštuolė! Ką ir bepridursi. Sėkmės!