Spalvinga, komunikabili, charizmatiška Agnė Raščiūtė žurnalistės karjerą pradėjo rengdama savo pačios laikraštį ir, būdama maža mokinukė, pardavinėdama jį kaimynams. Vėliau patirties sėmėsi bendradarbiaudama „Gimtajame Rokiškyje“, klausydama Vilniaus universiteto dėstytojų paskaitų. Tačiau šiandien mergina sako, jog šiuolaikinė žurnalistika, kuomet vaikomasi silikoninių kūno dalių turinčių asmenybių, kol kas yra ne jai. Padirbėjusi ir su kosmosu susijusioje įstaigoje, ir Europos Parlamento Informacijos biure, nuo rugsėjo Agnė ketina studijuoti komunikacijos mokslus viename geriausių šios srities specialistus rengiančių universitetų… Su talentinga, atvira ir originalia, stereotipų neprislėgta pašnekove kalbėjomės ne tik apie romantiškąją žurnalisto profesijos pusę…
– Baigei žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Prisimink, kodėl rinkaisi žurnalistiką?
– Žurnalistika… Labai geras klausimas, nes jis priverčia man pačiai pažvelgti sau į akis ir paklausti: kodėl tu nuo jos bėgi? Žurnalistiką rinkausi studijuoti, nes dar pradinėse klasėse rengiau savo pačios laikraštį. Pavadinimo, tiesa, neprisimenu, bet žinau, kad sėdėdavau ir konspektuodavau tai, kas buvo sakoma žiniose. Kitą dieną nešiodavau kaimynams ir pardavinėdavau už 50 centų. Galiu pasakyti, kad žinių troškimas ir mėgimas konspektuoti dar išlikę, tik štai verslininkės gyslelė – nebe. O jei rimtai… visada daug šnekėjau, mėgau rašyti. Visi sakydavo tarsi nuosprendį – žurnalistė. Apsisprendimui įtaką padarė ir klasės laikraščio kūrimas, ir – vėlesnėse klasėse – neetatinis darbas „Gimtajame…“.
Pati savęs niekur kitur neįsivaizdavau. Tik štai studijos labai atvėrė man akis – greit dingo ta romantiškoji žurnalisto profesijos pusė, ją užgožė mažėjantys standartai, žurnalistinės etikos nesilaikymas, tik silikoninių kūno dalių turinčių asmenų vaikymasis. Šiuolaikinė žurnalistika – ne man. Bent jau kol kas. Tačiau jaučiuosi labai laiminga, kad turėjau galimybę mokytis iš savo profesiją mylinčių ir gerbiančių dėstytojų.
Po kiekvienų mokslo metų taip pat turėjome atlikti praktiką. Aš pasirinkau televizijos kryptį, nes visada sakau, kad geriausia sau kelti iššūkius ir eiti iš komforto zonos. Televizijoje, patikėkite, per mėnesį komforto nesusikursi. Pirmąją dieną stovi išsižiojęs ir bandai suspėti paskui žurnalistą, kuris rodo, kur reikia pasiimti kasetę kamerai, kur skambinti operatoriui, kur surašyti visą nufilmuotą tekstą, o kur sudėlioti vaizdus. Dar turi pamatyti ir kur montažinė, kur įgarsinimo būdelė. Po pirmos dienos, kaip visada, pradedi kvestionuoti savo pasirinkimą, o paskutinę – paprastai niekur nenori eiti ir jautiesi it namie. Žavu būti žmogumi, ar ne?
– Papasakok, kur dirbai baigusi studijas. Žinau, kad buvo kažkas labai neįprasto.
– Baigusi mokslus rašiau recenzijas kino filmams, o vėliau įsidarbinau Lietuvos kosmoso asociacijoje. Ten buvau atsakinga už vidinę ir išorinę komunikacijas. Sunkiausia šame darbe buvo girdėti tuos pačius klausimus: „Tai bendrauji su ateiviais? Skrisi į kosmosą?“. Kartais, skambindama tam tikru klausimu ir prisistačiusi, net išgirsdavau juoką kitoje ragelio pusėje. Tuomet pykdavau. O dabar tai vertinu ir kaip smagią patirtį.
– Ką šiuo metu veiki?
– Visai neseniai baigėsi mano pusmečio stažuotė Europos Parlamento Informacijos biure Vilniuje. Dabar, prieš tęsdama studijas užsienyje, laiką leidžiu namie, Rokiškyje. Labai džiaugiuosi, kad pabandžiau dalyvauti konkurse į šią stažuotę. Laimėjusi turėjau galimybę susipažinti su kitokia darbo specifika, aplinka ir, svarbiausia, praplėčiau savo žinias apie Europos Parlamento veiklą, ypač teisėkūrinę pusę.
– Žinau, kad nuo rugsėjo ketini tęsti studijas Švedijoje. Kodėl ne Lietuvoje?
– Švedijoje, Lundo universitete, studijuosiu su komunikacija susijusias magistro studijas. Tikrai nėra taip, kad pasirinkau mokytis Švedijoje tik dėl to, kad nebūčiau Lietuvoje. Šiam apsisprendimui įtakos turėjo daugelis dalykų. Mano bakalaurinis darbas Vilniaus universitete buvo susijęs su žiniasklaida ir politine komunikacija. Jį rašydama atradau daug tyrimų, autorių, kurie gilinasi ir nagrinėja būtent komunikacijos aspektą mūsų visų gyvenimuose: nuo to, kaip ir kodėl naudojami tam tikri simboliai, spalvos, šūkiai, iki to, kiek, kokios informacijos ir kaip ją pateikti piliečiams politinių suiručių metu. Mane tai domina! Visas mūsų gyvenimas grįstas bendravimu, keitimusi informacija, taigi – komunikacija, o ji keičiasi kartu su laikmečiais. Jau nebenaudojamos sovietiniu laikotarpiu taikytos propagandos technikos. Kitiems galbūt tai – dzin, o man ne! Noriu jas žinoti. Galbūt čia įtaką daro mano charakteris. Visada būdavau ta, kuri bandys aiškintis, kaip iliuzionistas padarė tą triuką, kodėl tam tikrą dalyką su draugais supratome visiškai skirtingai ir t.t. Grįžtant prie studijų, Lietuvoje nėra labai stiprių magistro programų komunikacijos srityje. Todėl daug domėjausi, aiškinausi ir pabandžiau stoti į vieną iš stipriausių universitetų šioje srityje. Pavyko.
– Kai buvai mokinė, ne tik rašei „Gimtajame…“ Tave pristatėme kaip pradedančią rašytoją. Tavo tekstai tikrai buvo nestandartiniai. Ar šiandien ką nors kuri?
– Deja, ne. Šiuo metu labai daug skaitau. Galbūt tai savotiškas mokymasis iš didžių autorių, pasirengimas didelei kūrybos bangai? O gal tai ir nieko nereiškia. Nežinau. Rašymas man visada buvo išsilaisvinimas, atsipalaidavimas. Bet galbūt dabar toks etapas, kai man to nereikia. Ir iš tiesų tie, kas rašo, turi rašyti kas dieną. Nori ar nenori. Rašymas nėra sėdėjimas su cigarete dantyse (kaip darė Škėma) ir laukimas atskriejančios gražiaveidės mūzos. Ne. Tai yra nuolatinis darbas ir aplinkos stebėjimas. Galbūt aš tam nė neturiu talento, o gal… Daug gal. Viskas bus matyti ateityje.
– Kaip save įsivaizduoji toje ateityje? Sakykim po penkerių metų. Šeima, vaikai, vyras? Karjera? O gal viskas kartu?
– Niekada nemėgau žaidimų „įsivaizduok, kas būtų, jeigu būtų“. Man atrodo, labai sunku nuspėti, kur ir koks būsi po penkerių metų. Netgi po vienerių. Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad nenuspėjamas. Taip gera atsisėsti ir mintimis prabėgti metų įvykius – to nesitikėjai, apie tai nė nesvajojai, o turi.
Šiuo metu mano gyvenimas labai dinamiškas. Vis dar ieškau, bandau, klystu, pykstu, myliu ir po kelių minučių nebemyliu. Aš tiesiog tikiuosi, kad po penkerių metų sugebėsiu išlikti tokia pat atvira pasauliui ir jo teikiamiems iššūkiams, vis dar turėsiu ir dantimis įsikandusi laikysiuosi savo idealų, nes juos pamesti visada bus laiko vėliau. Tikiuosi, kad ir toliau mane sups įdomūs žmonės, tikiuosi, kad pati dar išliksiu įdomi kam nors, tikiuosi, kad kaip nors prisidėsiu prie pasaulio išgelbėjimo (nesijuokit, per penkerius metus viskas įmanoma), tikiuosi, kad netapsiu cinike, kuri nieko nebesitikės.
– Kur svajoji gyventi?
– Šis mūsų gyvenimo laikotarpis yra labai dėkingas tuo, kad esame pasaulio gyventojai. Galiu sėdėti kaime po obelimi ir derinti reikalus su mano verslo užsakovais užsienyje. Internetas pasaulį pavertė „globaliu kaimu“. Manau, reikia tuo naudotis. Juk Vilniuje visi netilpsime gyventi. Viena tikrai žinau: labai myliu Lietuvą ir savo gimtąjį miestą. Neįsivaizduoju, kad užsienyje sugebėčiau susikurti tą jausmą, kuris čia, Lietuvoje, yra tiesiog savaime suprantamas.
– Kokias knygas skaitai, kokius filmus žiūri?
– Skaitau labai įvairias knygas ir stengiuosi ieškoti ir atrasti savą autorių. Visai neseniai šnekėjau su kolege, kuri pasakojo, kaip atrado tą „savąjį” rašytoją, kuomet skaitai, tiesiog įklimpsti į jo žodžių jūrą ir daugiau nieko nereikia. Rutina, rūpesčiai, jaudulys – viskas dingsta ir lieki tik tu ir knyga. Net seilė tįsta klausantis.
Pastaruoju metu skaitau labai daug literatūros apie ateizmą arba religiją. Man beprotiškai įdomu pamatyti abi tikinčiųjų ir netikinčiųjų puses, jų argumentus.
Taip pat pirmąjį šių metų pusmetį intensyviai domėjausi feminizmu. Teko skaityti daug literatūros apie tai. Oho, kaip akys atsivėrė! Tik priėjusi prie radikalaus feminizmo kažkodėl sustojau, galbūt dar „nepriaugau”.
Į mano rankas pateko ir daug knygų apie žmogaus psichologiją, jo galimybių ribas, reklamos pasaulį. Žinoma, stengiuosi nepaleisti iš akiračio ir grožinės literatūros. Kai ją skaitai, iš karto jauti, kad kalba turtėja, mintys tampa rišlesnės.
Aš buvau, esu ir būsiu kino filmų maniakė. Jei galėčiau sau tai leisti, dienų dienas žiūrėčiau ir daugiau nieko neveikčiau. Bet reikia nepamiršti, kad gyvenime būna kaip ir kine, todėl kartais apsimoka pakilti nuo sofutės ir eiti gyventi gyvenimą. O jei rimtai, tai knygas, kaip ir kiną, stengiuosi pažinti po truputį – nuo klasikų: Tarkovskio, Hičkoko (jis mano mylimiausias režisierius), Bessono, Godardo, Renė ir t.t. Studijų metais, kai tik turėdavau galimybę, rinkdavausi rašyti rašto darbus apie kiną. Pati juo domiuosi savarankiškai.
Po studijų filmų žiūrėjimas taip pat buvo tapęs mano darbu, nes turėdavau sudarinėti filmų sąrašus pagal tam tikras temas, turėjau rašyti recenzijas ir straipsnius apie klasikinį kiną, režisierių. Dabar retai pailsiu žiūrėdama kino filmą, nes pradedu jį nagrinėti, ieškoti režisieriui būdingo braižo ir t.t. Bet iš tiesų esu tik profanė, kuri mėgaujasi kinu ir stengiasi jį suprasti. Be to, turiu dar vieną keistą fetišą – siaubo filmus. Stengiuosi peržiūrėti jų kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių. Tai tampa savotišku azartu.
– Kaip geriausiai pailsi ir iš ko semiesi įkvėpimo?
– Geriausiai pailsiu gamtoje ir tik gamtoje. Labai ramina ir įkvepia naktinis dangus, ypač rugpjūčio mėnesį. Kartais net baisu pasidaro pamačius šitiek daug žvaigždžių. Tuomet pasijauti toks mažas, vienišas, nereikšmingas ir nieko neišmanantis. Kartais toks šaltas dušas yra labai gerai.
Įkvėpimo stengiuosi pasisemti iš aplinkos ir kiekvieno savo žingsnio. Svarbiausia nesusikurti rutinos. Nes norint skatinti kūrybiškumą reikia daryti ką nors, kas tau yra neįprasta. Pavyzdžiui, kartais valgyk ne dešine, o kaire ranka. Eik ar važiuok į darbą kitu keliu. Svarbiausia vis kaip nors sau kelti iššūkius. Kad ir mažus. Nes taip lieki budrus, gali pastebėti smulkmenas, kurios galbūt įkvėps įdomiai veiklai.
– Ką darai, kai viskas nusibosta?
– Man dar nėra buvę tokio jausmo, kaip visiškas nuobodulys. Greičiau būna, kad suvoki, jog tam tikra veikla ar aplinka tampa nebe smagi, miela, o varginanti, sunki. Tuomet bandau tai kaip nors pakeisti. Juk sakoma: kai negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį. Labai ilgai priešinausi šiems žodžiams, bet dabar suprantu, kad tai – tikra tiesa.
Reda Milaknienė
