Trečiadienis. Vilniaus Mažasis teatras „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“
Lyg ir viskas žinoma: klasikinė Tenesio Viljamso pjesė, neblogai pažįstamas teatras ir aktoriai. Ir viskas ne taip, kaip žinai. Gal kad režisierius vokietis Christianas Weise. Keista nelyginant romantinės pilies scenografija, kurios pakraštyje gyva tikrų muzikantų grupė ir ne visai tikri aktoriai – po storu grimo sluoksniu, kostiumais su visokiais pastorinimais – vaidina lėles ar zombius, taip ir nesupratau. Jei ir norėta kažką pabrėžti ar užaštrinti, tai ką? Kad kažkas kažką myli arba nemyli? O režisierius ką šiuo atveju myli ir ko nekenčia? Jei būtų gyvo-negyvo priešprieša, gal būtų aiškiau, o dabar visi vienodai lėliškai dirbtiniai. Forma savita, įdomi, bet kam ji ir apie ką? Kelias dienas galvojau, bet taip ir nesugebėjau prieiti kokių nors išvadų net perskaitęs mažne viską, ką radau spaudoje apie šį spektaklį. Gal dėl to eičiau ir dar žiūrėčiau. Motušė (akt. Ilona Kvietkutė) ir Tėtušis (akt. Tomas Rinkūnas) nominuoti Scenos kryžiams. Gal ir pelnytai – su tais sunkiais ir judėti trukdančiais kostiumais vaidinti turėtų būti sunku, bet jie dirba įdomiai.
Ketvirtadienis. Šeiko šokio teatras „Bolero – Extended“
Nusižengiau sau ir nuėjau į šokio spektaklį. Nes anksčiau mačiau jų spektaklį „Užpustyti“ natūralioje aplinkoje, Kėdainių miesto parke, nors statytas jis Neringos kopose. Žinau, kad šis teatras šoka ir parke, ir ant namų sienų, ir dar kažkur – netradicinėse erdvėse. Žiūrėjau spektaklį ne kaip festivalio dalį, o kaip šokio ir kultūros reiškinį, netelpantį į rėmus. Nors į rėmus-dėžes šokėjai kaip tik šiame spektaklyje buvo sugrūsti. O dar šokio derinys su gyvų violončelių, kurios ne tik groja, bet ir savotiškai šoka, muzika. Buvo įspūdinga, nieko panašaus nebuvau matęs. Originalumas visada daro įspūdį, jo dažniausiai pasigendu teatre. Rokiškio choreografai ir muzikantai po spektaklio, mačiau, skirstėsi netgi pagauti euforijos. Jie geriau išmano tuos dalykus.
Penktadienis. Vilniaus Senasis teatras „Reforma“
Pjesės autorių, režisierių, scenografą, šiam spektakliui dar ir muziką parinkusį Agnių Jankevičių žinau kaip aštriai socialaus, nesibaidančio aktualumo teatro atstovą. Nuomonė ir po šio spektaklio nepasikeitė. Praėjus porai dienų po spektaklio netgi pagalvojau, kad spektaklio tekstai ir pasakojamos istorijos tikrai neblogi, norėčiau matyti juos grynojo teksto pavidalu. Bėda ta, kad visos tos istorijos daugiau pasakojamos negu rodomos, teatras artėja prie stand-up komedijos, nors pačios istorijos gal net daugiau dramatiškos. Agnių Jankevičių galima pagirti už išlaikytą ir subtiliai pajaustą komiškumo ir tragiškumo dermę. Finalinis Vilties monologas lyg ir suteikia vilties, jog autoriui tos scenoje vaizduojamos trys uždarytos Skakiškio miestelio mokyklos mokytojos ne tik juokingos, kad jam skauda jų likimus, bet nežinau, ar teisingai viską pamačiau. Pamenu, kažkada, žiūrėdamas Marijos Korenkaitės pjesės „Pabėgimas į Akropolį“ pastatymą „Keistuolių teatre“, džiaugiausi, jog atsispirta pagundai šaržuoti tuos provincijos vaikų ir suaugusiųjų likimus, kad liko nemažai užuojautos ir skaudėjimo.
Šeštadienis. OKT „Šventoji“
Monodrama visada rizikingas žanras, nes vienam aktoriui sunku išlaikyti salės dėmesį, reikia turėti ne tik ką pasakyti, bet ir žinoti kaip. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas čia pasirodė kaip itin išradingas vedlys per Marijos Egiptietės istoriją. Aktorė Eglė Jackaitė tikrai nėra iš mano mėgstamų, bet šiame spektaklyje ji priversta vienu metu spręsti kelis uždavinius ir tikrai neturi kada meluoti, gėrėtis savimi ar papildyti dar kokią aktoriaus nuodėmę. Taip, spektaklio antroji dalis, kur aktorė jau nebe vaidina, o pasakoja savo istoriją ir jos santykį su spektakliu, jau gali kelti abejonių. Bet čia bijau įbristi į ilgus ir nuobodžius svarstymus apie tikrovės ir išmonės santykį mene. Tol, kol aktorius vaidina istoriją, tikiu arba netikiu juo, kai pradeda pasakoti savo istoriją, nustoju tikėti ir juo, ir istorija. Ar reikia aiškinti, kas tikra, ir kas išgalvota? Žiūrovui patinka būti talentingai suvedžiotam ir apgautam, bet kai paskui jam pradedi aiškinti, kur apgavai, o kur sakei teisybę, griauni iliuziją, kuria publika nori tikėti. Nebent turi tikslą pasakyti, kad viskas, ką publika matė, yra teisybė. Bet kuo labiau aiškini, jog viskas tiesa, tuo daugiau abejonių kyla.
Sekmadienis. Panevėžio J. Miltinio dramos teatras „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“
Dar vienas Agniaus Jankevičiaus spektaklis. Gal kiek mažiau atpažįstama istorija, nes remtasi anglų rašytojo Marko Haddono romanu, bet režisieriaus braižas nesunkiai atpažįstamas. Ta pati teksto gausa, kurią kartais tenka ištverti net ne klausant, o bandyti perskaityti ne itin didelėmis raidėmis parašytą ekrane, kaip antros spektaklio dalies pradžioje – beveik penkias minutes scenoje niekas nevyksta (net joks aktorius nepasirodo), o visa salė kantriai skaito tekstą apie autizmą. Skaito gal ir ne visi, nes ne visi supranta, kad dabar reikia kažką skaityti. Pagalvojau: tikrai įdomios temos – provincijos atskirtis, autizmas – paskandinamos teksto paklodėse. Kuo tada režisierius skiriasi nuo tų „Reformoje“ vis minimų Švietimo ministerijos žmonių, kurie žiūri į visus ir viską iš aukšto, bet padėti nei gali, nei stengiasi? Galima būtų problemą pavaizduoti, suvaidinti (gyvenime – vienu ar kitu būdu spręsti), bet tik kalbama, kalbama, kalbama… O jei pradedama vaizduoti, kaip „To keisto nutikimo šuniui naktį“ sveikinimo dainos repetavimo scenoje – dažniausiai nei į tvorą, nei į mietą, tai yra, ne į temą.
Festivalis jau visai į pabaigą. Liko tik Šiaulių dramos teatro spektaklis „Patina“, pagal jaunos dramaturgės Virginijos Rimkaitės pjesę.
Kaip nepavydžiu šiemetinei festivalio vertinimo komisijai…
