„Mes labai pasitikim Justu“
Kodėl S. Daščioras repeticijoje su kojos įtvaru? Pasirodo – laužyta koja pagal scenarijų, tačiau daugiau niuansų žiūrovai pamatys atėję. „Aš po „Demokratijos“ spektaklio niekur labai ir nevaidinau keletą metų. Jau norėjosi paskutiniu metu. Ilgai bandėm su Justu tartis, bet jis taip buvo užimtas, kad niekaip nepavyko pradėt. Tiesiog pabandėm bent susirinkti komandą, kad galima būtų be jo pradėti, ir ilgai skaitėm tekstą. O vėliau mums pavyko viską suderinti ir jau pora mėnesių dirbame gana intensyviai. Pats spektaklis pagal nesudėtingą pjesę pavirto labai stipria ir spalvota komiška drama. Bus tikrai „nepigus“ spektaklis. Žiūrovui, kuriam patinka teatras, tikrai bus gaivus oro gurkšnis. Mes visi labai pasitikim Justu, tai ir garantuoja spektaklio kokybę“, – sakė Roberto vaidmens atlikėjas ir scenografas Sigitas Daščioras.
Kasmet kitas režisierius
Kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė teigė, kad toks yra teatro sumanymas – kasmet kviestis režisierių iš išorės statyti spektaklio Rokiškyje. Pernai „Rokiškio geną“ kartu su Neringa Daniene statė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro režisierius Aleksandras Špilevojus, dar anksčiau Rytis Saladžius kūrė „Drakoną“, Dmitrijus Gusakovas iš Ukrainos – „Gerai arba nieko“. Šiemet laukia Justino premjera.
„Jis mielai sutiko ir, kiek žinau, jam labai gerai sekasi. Sigitas jam gerai pažįstamas o Evelinai tai pirmas rimtas vaidmuo. Taip pat vaidina Žaneta Jasinevičienė ir Audronė Marmokienė, kurią jau matėme „Gerai arba nieko“. Aš labai džiaugiuosi, kad Justas grįžo po ilgos pertraukos ir kad visa trupė kūrybiškai jaučiasi. Mano darbasužtikrinti, kad jie būtų patenkinti, kad galėtų gastroliuoti ir vežti laimėjimus“, – sakė direktorė.
Į tai, kokį režisierių pasikvies statyti spektaklio kitais metais, Vaiva nesikiša.
O kodėl gi ne?
O ar kišasi teatro vadybininkas, Liongino Šepkos vaidmeniu pernai sublizgėjęs choreografas Arūnas Skardžius? Gal kitais metais kvies Koršunovą? „O kodėl gi ne? Bet ten kiti pinigai“, – šypsojosi A. Skardžius. Jis sakė, kad nebūtinai kviesis profesionalus ar „Auksiniais teatro kryžiais“ apdovanotus. „O Justas pas mus seniai ką nors statė, spektaklis „Kapinių klubas“ prieš pandemiją sustojo. O dabar, neabejoju, bus anšlaginis spektaklis, žiūroviškas, su gyva muzika. Likus mėnesiui iki premjeros sausio trisdešimtąją, jau nupirkti penki bilietai ir jie tikrai greitai „tirps“. Musė – personažas iš gatvės, laisva mergiotė, gatvės muzikantė. Mums ši pjesė įstrigo, nes atsirado Evelina, kuri gali suvaidinti šį vaidmenį“, – sakė teatro vadybininkas.
Su šiuo spektakliu Rokiškio teatras jau pakviestas gastrolių į Niurnbergą (Vokietija) gegužės mėnesį.
Ar tikrai verta gyvenimą aukoti karjerai?
„Pasirinkau šią pjesę, nes ji labai aiškiai parodo, kaip žmonės, siekdami karjeros ir finansinės sėkmės, pamiršta tai, kas iš tikrųjų svarbu, – santykius ir emocinę gerovę. Pjesėje parodyta, kaip intensyvus darbo krūvis, siekis užimti aukštesnes pozicijas gali atvesti į vienišumą ir izoliaciją. Nuo draugų, šeimos. Karjera tampa gyvenimo tikslu, tačiau dėl jos žmogus parranda ryšį su savo tikruoju aš ir artimaisiais. Tai dažnai sukelia ne tik emocinę, bet ir psichologinę krizę. Ši tema itin aktuali šiandien, kai dažnai atsisakoma asmeninio gyvenimo norint pasiekti profesionalų pripažinimą ir finansinę gerovę. Kai karjeristas sutinka kupiną gyvenimo džiaugsmo, jį įžvelgiantį paprastuose dalykuose žmogų, situacija tampa netgi absurdiškai komiška. Taigi, pjesė iškelia svarbų klausimą – ar tikrai verta siekti karjeros prarandant tai, kas iš tikro suteikia gyvenimo prasmę?“ – sako režisierius Justinas Krisiūnas.
Jis atviras – ne kartą ir apie save susimąstė – ar karjeros sąskaita verta prarasti draugus.
Iš spektaklyje vaidinančių aktorių jam yra tekę dirbti tik su S. Daščioru. „Visos trys moterys – Evelina, Audronė ir Žaneta man yra nauja pažintis. Smagu, kad jos neturi daug vaidybinės patirties ir yra dar toks švarus popieriaus lapas, be įsišaknijusių vaidybinių štampų. Todėl galiu gan nesunkiai joms įdiegti savo vaidybinės mokyklos žinias. Aktoriai labai atsidavę. Turbūt jų užsidegimas ir begalinis noras motyvavo mane sugrįžti į namus pastatyti spektaklį. Tikrai smagu matyti, kaip jie su kiekviena repeticija auga, vis labiau susipažįsta su teatru. Dar smagiau, kad galiu stebėti po truputį atsiveriantį jų talentą“, – sako Justinas.
