Pradžia – pernai
O viskas prasidėjo pernai, kai buvusiuose, apleistuose Kriaunų kultūros namuose, sulaukę savininko palaikymo, Karina ir Klausas nepabijojo pasikviesti garsiausius Lietuvos menų atstovus. „Ši vieta, kur telpa daugiau žmonių nei Kriaunose yra gyventojų, mena gyvybingą kultūrinį gyvenimą. Teatro spektakliai, kino vakarai, renginiai, susibūrimai čia vyko iki devyniasdešimtųjų, o vėliau pamažu tuštėjo, nyko, liko tik betoninių sienų pastatas. Šis miestietiško gyvenimo reliktas Kriaunose įžūliai reprezentuoja trūkinėjantį ryšį tarp miesto ir kaimo. Vilniaus ir regiono menininkai į užmarštį keliaujančius namus mėnesiui transformuoja į meno erdvę, o buvusi salės scena, koridoriai, kavinė ir biblioteka užpildomi jų kūriniais“, – prieš metus kalbėjo pirmosios parodos sumanytojai, Bajoruose prie Kriaunų gyvenantys menininkai juvelyrė, instaliacijų meistrė Karina ir fotomenininkas Klausas. „Darydami kažką panašaus, turime vilčių, kad tai ne tik dėl savęs, kad iš to gali „išaugti“ kažkas daugiau. Tai būtų nuostabu“, – vylėsi menininkai.
„Kultūros namai“ įkvėpimo semiasi iš vietos istorijos
Ir jie nesustojo. Šiemet jų projektas „Neapibrėžtas vagonas“ / „Vague Wagon“ vyks liepos 12–20 dienomis. Tai tarptautinis meno festivalis su nehierarchinės struktūros požiūriu. „Mes siekiame skatinti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių bei sričių. Festivalis vyks vieną vasaros savaitę. Jis vadinasi „Kultūros namai“. „Kadangi tai – mūsų pirmasis toks renginys, nusprendėme atsisakyti tematiškumo apribojimų. Vietoje to pasirinkome įkvėpimo semtis iš vietos ir jos istorijos, iš dalyvaujančių menininkų. Pavadinimas „Kultūros namai“ turi tvirtą pagrindą. Viena vertus, jis simbolizuoja mūsų viziją – papildyti šį regioną festivaliu, turinčiu pažangų požiūrį į meną ir kultūrą. Taip sukurti renginių įvairovę vietiniams ir pritraukti lankytojų iš miesto. Kita vertus, jis simbolizuoja centrinį festivalio pastatą, kuriame vyks pagrindinė festivalio paroda. Būtent šis pastatas – buvę Kriaunų kultūros namai – suteikė mums pasitikėjimo pabandyti kažką drąsesnio, kažko, kas, žinojome, reikalaus daug darbo ir atsidavimo. Šiandien, šiais įtampos kupinais laikais, puikiai žinome, kad kultūra gali tapti kovos lauku – ją naudoja tie, kurie turi kūrybinės galios priemonių, siekdami daryti įtaką. Buvę kultūros namai taip pat yra paminklas masių sąmonės formavimo istorijai. Bet vietiniams tai – daugiausia yra ta vieta, kuri kadaise buvo pilna gyvenimo: vyko diskotekos, scenoje klajojo teatro aktoriai ir akrobatai, dideliame ekrane buvo rodomi filmai, pastato trečiojo aukšto tamsiajame kambaryje ryškinamos fotografijos, o bibliotekos kambaryje, vos kiek už koridoriaus nuo kavinės, skaitomos knygos. Šiandien šie namai – tušti jau daugiau nei 30 metų. Tikimės užbaigti pastato kultūrinę pauzę ir įkvėpti į jį naujo gyvenimo“, – sako Karina ir Klausas.
Pradžia – J. Vienožinskio muziejuje
O festivalio įžanga įvyko praėjusį savaitgalį Audronių kaime, Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje, kur buvo švenčiamas meistro J. Vienožinskio gimtadienis ir atidaryta paroda „Pokalbiai su Justinu Vienožinskiu“. „Čia, atspindėdama menininko charizmą ir kūrybinę dvasią, jo tapyba susitinka su fotografija ir tekstilės menu“, – sakė Karina.
Dailininko J. Vienožinskio vaikystės namuose pristatoma paroda „Pokalbiai su Justinu Vienožinskiu“ jungia tris menines perspektyvas. „Parodos pagrindą sudaro Lietuvos dailės mokyklos pradininko Justino Vienožinskio tapybos kūriniai, kurie yra Lietuvos meno istorijos pamatas. Parodoje eksponuojami Lietuvos peizažai iš skirtingų laikotarpių, taip pat Kaukazo peizažai, kuriuos nutapė gydydamasis sanatorijoje. Taip pat pristatomi dailininkui adresuoti bičiulių ir įtakingų Lietuvos kultūros atstovų laiškai. Remigijaus Praspaliausko sieninis kilimas „Gimme, Gimme, Gimme Just a Little Smile“ yra dedikacija M. K. Čiurlioniui. J. Vienožinskio pagarba Čiurlioniui buvo akivaizdi. Net ir patirdamas sovietinio režimo spaudimą, jis atsisakė paneigti šio didžiojo dailininko ir kompozitoriaus kultūrinę ir meninę reikšmę. Laikydamasis principų, J. Vienožinskis sumokėjo didelę kainą – neteko darbo ir pensijos. Iš pirmo žvilgsnio Praspaliausko kūrinys atrodo žaismingas, tačiau tai apgaulingas įspūdis. Jį galima suvokti kaip šiandieninės visuomenės atspindį, kurioje visuomenės dėmesį vis dažniau patraukia triukšmingas, sensacingas turinys pasaulyje, kuriame žmonių gebėjimas išlaikyti dėmesį palaipsniui mažėja. Dėmesį patraukia ne tik šypsenėlė kūrinio kompozicijos viršuje, bet ir, o gal net labiau, bauginantys žiojėjantys nasrai. Šypsenėlė čia tampa užuomina į cinišką pasaulį, kuris reikalauja šypsotis, nors pats besijuokdamas praryja mūsų sielas. Dėka fluorescencinių siūlų sieninis kilimas tampa matomas naktį. Tai ir dar viena užuomina, kad čia slypi daugiau. Jei sielą laikome žmogaus gyvenimo esme, tuomet, šiuo požiūriu, žvilgsnis už spalvingo fasado tampa tarsi išlikimo strategija“, – pasakojo Karina. Tuo tarpu Klausas Leo Richteris čia pristato fotografijų seriją iš Pietų Kaukazo, tiksliau – iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho. Po trijų kelionių 2017–2022 metais, kurių metu Richteris bendravo su aplinkosaugos aktyvistais, civilinės visuomenės atstovais ir paprastais armėnais, jį giliai sujaudino Armėnijos dabarties sudėtingumas ir jos istorijos svoris. Parodoje menininkas pirmą kartą pristatys savo ilgalaikį fotoprojektą, kurio šiai parodai skirtas pavadinimas – „Atspalviai, pustoniai ir tonai“, – sako parodos kuratoriai.
Atidarymas sutaps su Kriaunų jubiliejumi
Anot K. Kazlauskaitės, festivalio metu bus ir daug dirbtuvių, ir paskaitų, taip pat koncertas su vakarėliu. Atidarymas vyks tą pačią dieną kaip ir 520-asis Kriaunų jubiliejus. Festivalio atidarymo diena sutaps su kaimo šventės muge. Anot menininkų, tai – nepriklausomas renginys, kuris papildys kultūrinę įvairovę atidarymo savaitgalį. „Pagrindinėje parodoje Kriaunų kultūros namuose pristatysime tapybą, fotografiją, trumpametražį filmą ir video kūrinius, sukurtus jaunųjų menininkų, kurie dalinsis savo unikaliais požiūriais, kartu su pripažintais Lietuvos kūrėjais. Iš kultūros namų trumpu pasivaikščiojimu per parką patenkama į jaukų Kriaunų muziejų. Čia eksponuojamoje parodoje „Savi Pasauliai“ bus galima pamatyti dviejų primityvizmo atstovių – Monikos Bičiūnienės ir Petronėlės Gerlikienės – darbus. Abi jos pradėjo kurti brandžiame gyvenimo tarpsnyje, kiekviena pasižymi unikaliu tapybos stiliumi“, – sako projekto autoriai.
„M. Bičiūnienė (1910–2009) ir P. Gerlikienė (1905–1979) į meno lauką įžengė kaip savamokslės, tačiau jų kūryba tapo esminė XX a. antrosios pusės Lietuvos naiviojo meno raidos liudijimu – žavinti ne tik autentiškumu, bet ir savitu pasaulio matymu. M. Bičiūnienės kūryboje vyrauja ornamentuota, ritmiška ir pasakojamoji tapyba, kurioje atsiskleidžia buities scenos, miestų vaizdai, šventės bei kasdienybės ritualai. Tuo tarpu P. Gerlikienės darbai stebina emocine įtaiga, moteriškumo, mitologijos ir religijos vaizdiniais, kuriuose spalvos liejasi drąsiai, formos kartais laužo logiką, o kompozicijos alsuoja vidiniu veržlumu. Viena kuria per stebėjimą ir formos tvarką, kita – per emociją ir spontaniškumą. Būtent šis skirtumas tampa šios parodos šerdimi – kvietimu pamatyti, kaip nevienodai gali skleistis tas pats „naivumo“ apibrėžimas, kai jis gimsta iš laisvo, nesuvaržyto, nepriklausomo moters kūrėjos žvilgsnio“, – pristatė parodą Karina.
Pagrindinė tarptautinė paroda
„Kultūros namai“ – pagrindinė tarptautinė festivalio paroda – bus atidaryta liepos 12 dieną buvusiuose Kriaunų kultūros namuose. Šių metų paroda jungia menininkus iš Lietuvos, Ukrainos, Mozambiko ir Vokietijos, kurių kūriniai apmąsto trapias ribas tarp dokumentavimo ir fikcijos, intymumo ir atstumo. Parodoje dalyvauja: Algis Fediajevas, Andrius Kviliūnas, Americo dos Santos Hunguana, Dali Rust, Elena Subach, Jolita Pūleikytė, Karina Kazlauskaitė, Remigijus Praspaliauskas, Rimvydas Pupelis, Saulė Elena Jurgelytė.
Parodos anotacijoje rašoma, kad Karina ir Klausas, aštuonerius metus gyvenantys prie Kriaunų, „atveža pasaulį į vietą, kuri dažnai laikoma „periferija“, nors iš tiesų yra kultūriškai jautri, prisodrinta, bet neįgarsinta erdvė. Ši iniciatyva kyla ne iš institucinio sumanymo, o iš gyvo buvimo, ilgalaikio santykio su vieta ir žmonėmis. Tokios parodos kaip „Kultūros namai“ kvestionuoja pačią kultūros centrų ir pakraščių logiką – jos perkuria kultūrinį žemėlapį iš vidaus, ne laukdamos pripažinimo, bet siūlydamos dialogą. Ši paroda nėra tik meno įvykis – tai kultūrinio orumo aktas, įrodantis, kad net ir nedidelėje vietoje gali gimti reikšmingas tarptautinis balsas, jei tik leidžiame sau klausytis ir kurti be išankstinių ribų“, – rašo parodos kuratoriai.
