Raminta Paukštytė
Balandžio 15 d. Lietuvos rusų dramos teatras atvyksta į Rokiškį, kur pasirodys su Vladimiro Gurfinkelio režisuotu spektakliu „Atminimo malda“. Šiemet šis spektaklis dalyvauja kasmetiniame Rokiškio kultūros centro rengiamame ir jau ketvirtą dešimtį skaičiuojančiame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“.
Spektaklio „Atminimo malda“ istorija sukasi apie žydų tautą, kuriai didžiausius sunkumus padėjo įveikti tikėjimas ir viltis, o spektaklio veiksmas vyksta Ukrainos miestelyje. Su režisieriumi Vladimiru Gurfinkeliu kalbamės apie tai, ką reiškia šį spektaklį rodyti šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, ir koks dabar, jo nuomone, yra meno tikslas.
– Spektaklyje „Atminimo malda“ pasakojama istorija sukasi aplink vertybes ir tragiškus, skaudžius įvykius. Kokią žinutę stengiatės nešti šiuo spektakliu? Kuo šis kūrinys karo akivaizdoje nuskamba kitaip?
– Spektaklis savaime neegzistuoja. Spektaklis – tai tam tikras apvalkalas, kurio viduje šią sekundę, čia ir dabar veikia gyvas aktorius – gyvi bendraautoriai, kuriantys žiūrovų akivaizdoje. Jie „audžia“ spektaklio giją iš savo jausmų. Kai prieš pusmetį išleidome šio spektaklio premjerą, juk negalėjome įsivaizduoti, kad šiandien žodžiai Ukraina, Kyjivas skambės visai kitaip. Niekada nepagalvojome, kad frazė: „Anatovkos kaime nuo senovės gyveno rusai, ukrainiečiai, žydai – gyveno kartu, dirbo kartu, tik mirti kiekvienas eidavo į savo kapines“ šiandien įgis visai kitą prasmę. Tikra meninė raiška visada yra aktuali.
– Kaip jaučiatės, kokie jausmai ir mintys jus apima rodant šį spektaklį šiandien, vykstant karui Ukrainoje?
– Pasaulis taip sutvarkytas, kad dieviškas ir demoniškas pradas egzistuoja visada. Visgi, žmonės dažniausiai yra linkę daryti asmeninį pasirinkimą ties tikrais dalykais – Biblija, Tora, Koranu. Žmonės dažniausiai remiasi pagrindinėmis žmonijos knygomis, bet nutinka tamsūs laikai, kai kažkas pradeda manyti, kad yra aukščiau už Dievą ir griauna svarbiausią dalyką, ant kurio laikosi šis pasaulis. Susimąstau apie tai, jog gyvename tokiais baisias laikais. Gyvename laikais, kai kaimyninės šalies, kaimyninės tautos žemė aplaistyta krauju. Šiais kruvinos žemės laikais yra būtina žiūrėti į dangų.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje tai jau penktas „Atminimo maldos“ sceninis pastatymas. Kokią spektaklio temą šiandien išskirtumėte kaip svarbiausią? O kuri galbūt artimiausia jums asmeniškai?
– Šis spektaklis yra apie žmones, kurie eina pirmyn nepaisydami to, kad mums kartais atrodo, jog Dievas mūsų nemato ir negina. Tai baisūs laikai. Tačiau mes ieškosime Dievo žvilgsnio ir viską išgyvensime. Aš kaip žydas genetinės atminties lygmenyje žinau, kas yra pogromai ir Holokaustas. Abi mano senelės pabuvojo koncentracijos stovyklose. Todėl aš puikiai suprantu, kad man suteikė senelio, žuvusio kovoje su fašizmu, vardą. Dabar – naujas fašizmas, nes kai yra bombarduojami vaikų globos namai, gimdymo ir gyvenamieji namai – jokio pateisinimo šiam pragariškam blogiui nėra. Yra sena alegorija apie tai, kad jeigu žmogus visada žiūri po kojomis, jis vis tiek pargrius. Tik tas, kuris žiūri į dangų, negriuvinėja. Šolom Aleichemas ir „Atminimo malda“ – apie į dangų žiūrinčius žmones.
– Kaip manote, kokia yra kiekvieno kitam žmogui kuriančio žmogaus siekiamybė ir pagrindinis tikslas? Kokia ji yra jums?
– Apgaulė. Mes, žinoma, visi sakome, jog kuriame kitiems žmonėms. Netikėkite. Iš tiesų kiekvienas žmogus skausmingai ieško atsakymų į klausimus, kuriuos jam užduoda gyvenimas. Tiesiog kūrėjai turi galimybę kiek atverti savo paieškų „virtuvę“. Mes žmonių akivaizdoje ieškome atsakymų į klausimą, bet atsakymų neturime. Tas žmogus, kuris tvirtina, kad pažino pasaulį – apgaudinėja pats save. Mes visi esame pažinimo kelyje.
– Kokia teatro meno paskirtis šiandien?
– Didis Romainas Gary, vienas iš svarbiausių XX amžiaus humanistų, išsakė tokią mintį, kuri skambėjo maždaug taip: „Kai prasideda karas, žmonės privalo išsaugoti tai, be ko po karo jie negalės gyventi. Jie privalo išsaugoti savigarbą, savo tikėjimą, savo idealus, savo tyrumą.“ Karo metu, o dabar karas vyksta Ukrainoje – karas vyksta tarp gėrio ir blogio – vadinasi, tai karas kiekvienoje šalyje, kiekvieno žmogaus viduje. Meno užduotis, ypač reginių meno – padėti žmonėms išsaugoti savyje žmogų ir priminti žmogui, kad jis yra Žmogus. Tai – itin kilni misija. Dėl to šiandien teatras žmonėms tampa toks pat reikalingas, kaip ir kitos dvasingumo išsaugojimo vietos.
„Atminimo malda“ – viena reikšmingiausių šiuolaikiniam teatrui pjesių, įkvėpta didžiojo literatūros jidiš kalba kūrėjo, šiuolaikinio žydų tautos identiteto formuotojo Šolom Aleichemo kūrybos. Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Irena Jarutis, muzikos autorius – Vitalijus Istominas, choreografė – Irina Tkačenko. Ryškius vaidmenis kuria Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai Viačeslavas Lukjanovas, Jevgenija Gladij, Valentinas Novopolskis, Jurijus Ščiuckis, Sergejus Zinovjevas, Larisa Popova, Juliana Volodko, Jelena Orlova, Jevgenija Karpikova ir kt.
Spektaklis bus rodomas balandžio 15 d. 18 val. Rokiškio kultūros centre XXXVIII Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ metu. Tai – vienintelis teatrų festivalis Lietuvoje, be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius, išlaikęs prizų-premijų teikimo ir teatrų rėmimo tradicijas.
Bilietai https://bit.ly/LRDT_Atminimomalda
Užs. 385
