Aleksandravėlės vardą išgarsino menininkai ir hipiai

Puikus potencialas, tačiau…
Vietiniai rodo į vieną iš aukštesnių kalvų – pasak jų, būtent ten buvo filmuoti keli kadrai pirmajam filmui „Tadas Blinda“. „Svieto lygintojas“ ten jojo žirgu.
Nenuostabu, kad filmo kūrėjai pasirinko šią vietą, kad ir vienam kadrui. Išties jaukiai linksmas ir širdžiai mielas aukštaitiškas peizažas, pamargintas miškų lopinėliais. Aplink Aleksandravėlę tyvuliuoja 17 ežerų, skaičiuojami 9 piliakalniai. Atrodytų, turistų ir poilsiautojų kaimas turėtų neatsiginti. Juolab kad oras, aplinka čia pavydėtinai švari, neužteršta, nes nėra nei pramonės, nei stambesnių ūkių. Nuošaliai nuo didesnių miestų ir miestelių įsikūrusi Aleksandravėlė nuo Rokiškio nutolusi per 32 km, nuo Zarasų ją skiria 25 km, nuo Obelių – 11 km.
Bet turistų ir pramogautojų nėra. Tik vietiniai. Na, vasarą dar užklysta savo kaimą prisimenantys jų vaikai. Nes nėra išvystytos jokios infrastruktūros turistams: mėlynieji ežerai po truputį dumblėja, želia, maudynėms skirtų vietų juose nematyti, jie nesijungia vandens kanalais, todėl netinkami žygiams baidarėmis ar kanojomis. Poilsiaviečių, kaimo turizmo sodybų čia taip pat nėra – neatsiranda iniciatorių, kurie sukurtų planą, kaip tinkamai išnaudoti šį žavų, ekologišką kampelį turizmui plėtoti. O juk jį galima būtų pritaikyti dabar sparčiai plintančioms ir populiarėjančioms sveikos gyvensenos idėjoms. Tarkim, išmetamųjų dujų prisiuostę miestiečiai čia galėtų atvykti valytis organizmo, gerti „žaliųjų“ kokteilių ir „pasikrauti“ mieste nusekusios gyvybinės energijos.
Netgi pradžią tokiai idėjai galima būtų įžvelgti. Prieš pora metų Aleksandravėlę ištiko stulbinantis dalykas, tikra egzotika, kurios vietiniai nepamiršta iki šiol. Kaimą užplūdo spalvingi „gėlių vaikai“ – hipiai iš viso pasaulio.

„Gėlių vaikai“ – lyg akmenukas į ramų vandenį
Hipių į Aleksandravėlės pievas susirinko apie pusantro tūkstančio, vietinių teigimu, gal net pora tūkstančių. Ir gyveno jie čia tikrą „gamtos vaikų“ gyvenimą. Savo stovykloje draudė naudotis bet kokiais mobiliaisiais IT įrenginiais, vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti. Atitrūkę nuo civilizacijos jie gyveno be jokių moderniai visuomenei įprastų patogumų, valgį virėsi ant laužo bendrame katile ir nevaržė savęs drabužiais. Pirko iš vietinių produktus, iki aukštumų pakėlė vienintelės parduotuvės apyvartą ir apskritai sujudino visą kaimo gyvenimą bei plačiai išgarsino Aleksandravėlės vardą.
Bet apie tai jau buvo daug rašyta, tik, vietiniai sako, ir netiesos pripasakota.
„Nežinom, iš kur žurnalistai tas istorijas traukė, bet taip ir neatsekėme, kuri iš mūsų kaimo moterų, pamačiusi iš ežero išlipantį nuogą hipį, paleido melžtuvę iš rankų“, – stebisi Aleksandravėlės moterys ir priduria, kad hipiai – šiltai bendraujantys, nearogantiški žmonės.
„Mes juk anglų kalbos nemokam, bet tai nesutrukdė užmegzti šiltų ryšių. Susitikom kaip giminės, išsibučiavom, eidavom pas juos į svečius, jie mus kviesdavosi bendros vakarienės. O kokios nuostabios dainos iš jų stovyklos vakarais sklisdavo… Tikrai buvo nuostabus laikas, trūksta mums jų. Sklido kalbos, buvo rašyta apie tai, kad jie vartoja narkotikus, apsvaigę nuo jų kaimo žmones šokiruoja savo nuogybe, bet tai –perdėta. Nešokiravo jie mūsų savo nuogumu, nes labai natūraliai elgėsi, atrodė, kad patys net nepastebi, kad yra nuogi, tai ir mes užmiršdavome“, – prisiminimais dalijasi Vanda Butėnienė, su vyru gyvenanti atokiau nuo Aleksandravėlės, vienkiemyje.
Vietiniai sako, kad hipių išskirtinis bruožas – jokios paniekos žmogui, nesvarbu, kas tu būtum, kuo užsiimtum, senas ar jaunas, turintis ką ar ne. „Kai pamatė mūsų vietinį „pijokėlį“ parkritusį, baisiausiai susirūpino, kur rasti pagalbą, nes negalima taip žmogaus palikti. Kvietė greitąją, kol ji atvažiavo, be gyvybės ženklų gulėjęs žmogelis atsipeikėjo ir nuėjo girtuokliauti“, – istorijas iš hipių laikų pasakoja Aleksandravėlės šviesuole vadinama Genovaitė Šajaukienė.
Toks požiūris į žmogų, kaip į vertybę, o ne į jo padėtį, turtą, labiausiai ir sužavėjo vietinius. Kaip ir jų pagarba aplinkai, vietai, kurioje leido laiką. „Išvažiuodami paliko kelis saviškius, kad viską sutvarkytų. Po to atrodė, kad jų čia nė nebuvo – nė vienos šiukšlės, viskas tvarkinga“, – sako G. Šajaukienė.
Klausiu, ar hipiai daugiau nebeatvyksta? Juk jiems Aleksandravėlė – tobula vieta. Gal tik vasaros šaltokos mėgautis Adomo ir Ievos kostiumais. Genovaitė sako, kad jie hipius svetingai pasitiktų ir vėl, bet susibūrimų vietas jie keičia kasmet, todėl vargu ar dar kada atvyks. Pernai lyg ir buvo matyti pavienių palapinių, bet tikrai ne sambūris.

Vėl kasdienybė
„Gėlių vaikai“, ryškiai nuspalvinę Aleksandravėlės gyvenimą, išsiskirstė ir kaime liko įprasta kasdienybė.
Sunku pasakyti, kiek tiksliai dabar yra gyventojų, bet Aleksandravėlės kultūros centro darbuotoja Vita Jonėnienė sako, kad, jos skaičiavimu, tebus apie 140. Yra ir jaunosios kartos, 29 įvairaus amžiaus vaikai. Nei pradinės, nei jokios kitokios mokyklos čia nėra, tad mokinukai vežiojami į Obelius.
Veikia tik kultūros centras, biblioteka, parduotuvė, kuriami parapijos, bendruomenės namai.
„Anksčiau jaunimas burdavosi pavėsinėje prie kultūros centro, suteikdamas kaimui gyvybingumo, dabar jaunų liko mažai ir kiekvienas sau – laisvalaikį dabar dažniausia leidžia virtualioje erdvėje. Ir į bendrus kaimo renginius, kurių vyksta nemažai, susirenka vis mažiau žmonių, ne tik jaunimo“, – su liūdesio gaidele pasakoja viena iš aktyviausių kaimo bendruomenės narių V. Jonėnienė.
Iš tiesų, apleistų, užkaltais langais sodybų čia ne viena. Aleksandravėlės bendruomenės pirmininkės Marijos Vidos Sinkevičienės skaičiavimais, negyvenamų sodybų čia yra apie 20. „Nėra darbo, todėl nesikuria jaunimas. Dauguma gyventojų – pensininkai. Apie 30 žmonių važinėja į darbą Rokiškyje, Obeliuose. Turim vieną kitą ūkininką, bet jų ūkiai nedideli, gyvulininkystės. Verslo, amatų nėra“, – su nelinksma kaimo statistika supažindina bendruomenės pirmininkė.
Nėra ir bitininkystės ūkių, nors ši sritis kitur Rokiškio rajone stipriai vystoma. O Aleksandravėlė, atrodytų, tokiam verslui – tobula.
Žinoma, kurtis gyvulininkystės ar augalininkystės ūkiams čia tikrai sudėtinga – kalnai pakalnės, ežerai. Viename iš didesnių Aleksandravėlės ūkių mus pasitiko rūpestingai prižiūrimi laukai, suvežti šieno ritiniai, su meile tvarkoma aplinka ir atsiveriantys žavūs vaizdai į žemiau plytinčius net septynis ežerus. Tai ūkininkų Dalios ir Sauliaus Šejaukų ūkis. Ūkininkas Saulius džiaugėsi, kad lietinga vasara nesutrukdė šienapjūtei, o į ūkininkavimo perspektyvas čia jis žvelgia skeptiškai. „Tokioje kalvotoje vietoje ūkininkavimo sąnaudos didelės, daug išdeginam kuro, o pieno supirkimo kainos – juokingos – 14 centų už litrą. Tikrai ne iš to gyvename, juk mūsų banda nedidelė – keliolika karvių. Iš gyvulių prieauglio užsidirbam, kad išsilaikytume“, – sako ūkininkas.
O ir miškai aplinkui pasigirti turtais negalų – nei grybingi, nei uogingi.

Kas užkurs Aleksandravėlės variklį?
„Tiesiog trūksta žmonių, kurie įžvelgtų šios vietos perspektyvas ir imtųsi kokio verslo“, – atsidūsta visų Aleksandravėlės plėtros projektų autorė, buvusi mokytoja, o dabar – viena iš aktyviausių bendruomenės narių G. Šajaukienė. Ir priduria: „Tik neparašykit, kad čia užkampis, kuriame nieko nevyksta.“
Taip ir negali rašyti, nes tai būtų netiesa. Nors vieta nuošali, tačiau – tikrai neužmiršta Dievo. Ji žavi ne tik savo gamta, veiklių žmonių iniciatyvomis, šventėmis, bet turi tai, ko niekur kitur nerasi. Juk čia Pauliaus Širvio, skulptorių Žuklių gimtinė, unikaliosios Degučių kapinės, XVIII a. klasicistinė Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia su keturiolika Kryžiaus kelio stočių, garsūs vargonai, savos kaimo legendos.
Vis dėlto dabarčiai kurti vien istorinio ir kultūrinio paveldo neužtenka. Gali juo didžiuotis, jį puoselėti, tačiau šiandienės Aleksandravėlės varikliui užkurti reikia ne tik aktyvių, bet ir verslių žmonių. O tokių kaip tik čia ir pasigendama.

Šventės ir iniciatyvos
Laimei, Aleksandravėlė turi stiprią bendruomenę ir ji daro viską, ką gali, kad išjudintų kaimo gyvenimą. Bendruomenės pirmininkė M. V. Sinkevičienė įtraukia į veiklą visus, net pašalpininkus. Jie kaimo viešosiose ir žymiose vietose pjauna žolę, tvarko aplinką.
Bendruomenė vienija 40 narių – aktyviausių kaimo žmonių, kurie nenuleidžia rankų, imasi įvairių iniciatyvų, rengia projektus, rūpinasi Aleksandravėlės paveldu, stengiasi sutelkti kaimo žmones, padėti vienišiems, seniems. Į šią bendrą veiklą įsitraukė ir kaimo kultūros centras, biblioteka, bažnyčia ir poilsiauti atvykstantys kraštiečiai.
Pernai bendruomenė vykdė G. Šajaukienės parengtą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą BVS projektą „Atmintį išsaugokim ateinančioms kartoms“. Jo lėšomis įsigyta multimedija, fotoaparatas, armonika, tautiniai drabužiai, gėlių barstytojų apranga, išleistos knygelės „Aleksandravėlės Pranciškaus Serafiškojo bažnyčios ir parapijos istorija“ (Alma Mekšėnienė) ir „Nusikaltimas žmoniškumui“ (G. Šajaukienė).
Bendruomenė kuria namus, kurie burtų kaimo žmones bendrai veiklai, renginiams. Čia 2015 m. pagal kaimo verslo programą „Kaimo versliukas“ įsirengė krosnį šakočiams kepti. Deja, kol kas šakočius kepa kiekvienas savo poreikiams arba bendriems kaimo reikalams, tačiau verslo iš to niekas nepanoro vystyti. „Tikras tradicinis šakotis reikalauja daug laiko sąnaudų, produktų. Nelygu koks šakotis, bet vien kiaušinių 60-ies reikia. Dar sviesto kilogramo, miltų, tai niekas ir nesiryžta imtis jų kepti“, – sako G. Šajaukienė.
Po truputį kuriasi ir parapijos namai, į kuriuos kviečiami užsukti, pasibūti parapijiečiai po šv. Mišių, laidotuvių, krikštynų ar kitomis progomis, per šv. Velykas susimušti kiaušiniais. Ypač tokios vietos reikia iš toliau atvykstantiems kraštiečiams. Parapijos namus kuria Vanda Butėnienė. Nepatikėtum, kad šiai gyvybingai, optimizmą spinduliuojančiai moteriai – jau 80 metų. Vanda – ir puiki šeimininkė, jai tenka pareiga priiminėti ir pavaišinti įvairius garbingus žmones, pavyzdžiui, vyskupus.
Kasmet bendruomenė kartu su kultūros centru, biblioteka ir bažnyčia rengia įvairias tradicines šventes. Bene svarbiausia – paskutinį rugpjūčio sekmadienį vykstantys Švč. Mergelės Marijos Paguodos atlaidai, į kuriuos tradiciškai suguža ir po įvairias vietas išsibarstę kraštiečiai. Ypač įspūdingi atlaidai vyko minint bažnyčios 220 metų jubiliejų. Renginiai truko dvi dienas ir prisimenami iki šiol.
Smagiai Aleksandravėlė švenčia ir Jonines, Užgavėnes, Kalėdų šventes, nepamirštami vieniši, apleisti senukai. Nuolat dalyvauja saugaus eismo veikloje ir konkursuose. Rengia „Romansų popietes“, kur pasirodo vietiniai dainininkai. Rudenį švenčia „Vakaronę po darbų“. Kuria savitą tradiciją, į kurią aktyviai įsitraukia visas kaimas – Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, komponuoja puokštes iš lauko gėlių ir puošia jomis savo kiemus. Po to visi apeina, apžiūri, fotografuoja ir džiaugiasi bendra švente. Be abejo, aktyviai mini visas datas, susijusias su poetu P. Širviu. O jo pėdsakai čia ryškūs, kaip ir skulptorių Žuklių.

Poetas ir beržai
Nors P. Širvio poezija neatsiejama nuo beržų įvaizdžio, nepasakytum, kad jo gimtinėje Degučių kaime, priklausančiam Aleksandravėlei, svyruotų ištisi beržų gojeliai. Poetą čia mena ne kartą vietos bendruomenės atsodinta berželių alėja ir kiti ženklai, nuo kurių rūpestingos rankos nuolat nubraukia užmaršties dulkes.
P. Širvio vaikystę ženklina Širvių sodybos vietoje Degučių kaime pastatytas paminklinis akmuo (1986 m., autorius V. Žuklys) ir unikalios kaimo kapinaitės, kuriose palaidoti poeto tėvai.
Aleksandravėlėje, kur poetas lankė pradžios mokyklą, stovi jam skirta ąžuolinė medžio skulptūra (1981 m., autorius I. Užkurnys, restauruota 2012–2013 m. Rokiškio krašto medžio drožėjo V. Zakarkos). Pačiame kaimo centre, skverelyje, įrengtas poetui skirtas informacinis stendas, o bibliotekoje apie poetą sukaupta daug vertingos medžiagos.
Degučiuose prie paminklinio akmens kasmet nuo 2012 m. vyksta poetui skirti literatūros, muzikos ir artumos vakarai prie laužo. Jų iniciatorė – Aleksandravėlės kaimo bendruomenė, o nuo 2013 m. jų organizavimą perėmė rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka ir Aleksandravėlės filialas. Visai netrukus, rugpjūčio 18 d., čia bus surengtos tradicinės „Pauliaus Širvio kūrybos sūpuoklės“.
2016 m. J. Keliuočio viešosios bibliotekos iniciatyva Degučiuose pastatytas suolelis (autorius G. Varnas), ant kurio prisėdęs gali pasimėgauti ramybe, mintyse kartodamas poeto eiles, ir prisiminti, kad 2020 m. švęsime P. Širvio 100-ąsias gimimo metines.

Skulptoriai Žukliai ir Degučių kapinės
Degučių kapinės – unikalus Aleksandravėlės paveldas, skatinantis turistų smalsumą. Ne tik todėl, kad čia palaidoti poeto P. Širvio tėvai. Ir ne vien todėl, kad čia gali pamatyti žinomų skulptorių kraštiečių Žuklių sukurtą paminklinį akmenį, kokio mažose kaimo kapinaitėse nesitikėtum rasti. Ir ne dėl kerinčių vaizdų, kurie atsiveria šiek tiek paėjėjus. Užsukti čia traukia noras savomis akimis pamatyti ant apsamanojusių antkapių iškaltas netikėtas epitafijas. Tokių niekur kitur nerasi. Ir dar rūpi akmeninis kompasas, kurį gali pamatyti dešinėje vos įžengęs į kapinaites. Ant akmens surašyti visi aplinkinių kaimų pavadinimai, o atsistojęs šalia jo gali orientuotis, kurioj pusėj, žvelgiant nuo Degučių, jie išsidėstę. Šis unikalus statinys, kaip ir visa kita, kas šias kapinaites daro išskirtines, yra skulptorių Žuklių kūrybos rezultatas.
Prie kapinaičių pasitinka šviežiai nupjautos žolės kvapas ir stogastulpiai su užrašu „Degučių kapinės“. Tai rokiškėno drožėjo Arijaus Stočkaus darbas, atsiradęs ne taip seniai. Kapinaičių priekyje – Žuklių giminei skirti paminkliniai akmenys, o už jų – ir garsieji antkapiai, savo užrašais primenantys ne tik tai, kas čia palaidotas, bet ir tai, kokia būdo savybe mirusysis išsiskyrė.
Aleksandravėlės moterys skuba braukti nuo antkapių lietaus suneštą purvą, kad išryškėtų užrašai. Pavyzdžiui, antkapio užrašai skelbia: „Daug padėjo talkose, mėgo naminį alų“, „Buvo linksmas, laisvamaniškų pažiūrų“, „Buvai labai miela“, „Talentingas stalius, kryžių meistras“. Kitur pažymima, kad „Neišvydusi pasaulio iš jo išėjo“, „Mirė gimdydama“.
Žuklių pėdsakai – ne tik Degučių kapinaitėse. Moterys rodo kelią į senąją giminės sodybą, dabar, deja, apleistą, apaugusią žole ir varnalėšom. Kieme stovinti motinos, sugrįžtančius savo vaikus pasitinkančios su duona ir druska, skulptūra, deja, vaikaičių nebesulaukia.
„Kažkada tai buvo gyva sodyba, joje nuolat būdavo žmonių, tačiau išmirus seniesiems jaunoji, trečioji, karta čia retai kada beužsuka, matyt, nebetraukia senieji giminės namai“, – sako G. Šajaukienė.
Kas žino, gal sodyba dar sulauks savo vaikų dėmesio, kaip ir visas kaimas, turintis savo seną istoriją ir paveldą.

Kaimo istorijos pradžia
Pilenės, dabartinės Aleksandravėlės, vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1547 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras apie XV a. vidurį Biržų žemes dovanojo savo sekretoriui Grigaliui Petkevičiui. Tada giminystės teisėmis žemės atiteko Jurgiui Radvilai. Kunigaikščiams Radviloms, be Biržų, dar priklausė 7 miestai ir 34 dvarai bei palivarkai. Tarp jų buvo ir Pilenės dvaras, kiek vėliau, pastačius plytinius dvaro rūmus, tvartus, svirną, vėjinį malūną, karčiamą ir kita, šį išsiplėtusį objektą pavadino Piljenava.
Iš Radvilų Piljenavą nupirko italų kilmės dvarininkai Morikoniai. Jie gyvenvietę prie dvaro pavadino Aleksandrava. Yra legenda, kad Piljenavos dvaro pastatų ir koplyčios statybos darbus prižiūrėjo Morikoniui ištikimas ir mylimas ūkvedys Aleksandras. Užlipęs ant pastolių pasižvalgyti, Aleksandras paslydo, nukrito ir užsimušė. Dvarininkas taip gailėjęs ištikimo tarno, kad jo garbei Piljenavą pavadinęs Aleksandrava.
Apie XVIII a. pabaigą dvaras buvo praloštas kortomis. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Aleksandravos dvaras jau priklausė bajorui Benediktui Petkevičiui. Dvaras ėmė nykti, o dabar likę tik rūmų pamatų akmenys bei parkas su įspūdingomis liepų alėjomis.
1840 m. Aleksandrava pervadinta Aleksandravėle.

Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia
Dabartinę mūrinę bažnyčią 1782–1796 m. pastatė dvaro savininkas Ignas Morikonis. 1795 m. įsteigta parapija, paskirtas klebonas. Klebonija buvo mūrinė, vėliau pastatyta medinė. 1832 m. bažnyčiai priklausė 1,5 valako žemės. XIX a. antrojoje pusėje Aleksandravėlėje 30 metų klebonavo Pranas Savickas (1778–1863), rašęs eiles. Bažnyčia klasicistinė, su bokšteliu ant kraigo. Turi tris altorius. Nedidelis šventorius apjuostas akmenų mūro tvora su keturiolika Kryžiaus kelio stočių. Deja, dabar tuščių. G. Šajaukienė sako, kad planuoja rengti plenerą, kviesti menininkus, kurie savo kūriniais užpildytų tuščias Kryžiaus kelio stotis.
Dvi identiškos Aleksandravėlės bažnyčios varpinės statytos XVIII a. pabaigoje kartu su bažnyčia arba XIX a. pradžioje. Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad 1820 m. dešiniąją varpinę užbaigė Šv. Jono medinė statula, kairiąją – Šv. Florijono.

Bažnyčios legenda
Vedžiodamos po bažnyčią, moterys papasakoja legendą apie jos atsiradimą. Esą bažnyčios vietą nurodęs Šv. Mergelės Marijos paveikslas, iš degančios dvaro koplyčios stebuklingai atsiradęs ant kalvelėje augančio medžio. Suprasta, kad bažnyčia turi stovėti būtent čia, o paveikslas – kaboti didžiajame altoriuje.

Vargonai
Lipam ant bažnyčios „viškų“, kur stovi nežinomo meistro vargonai. Sunku pasakyti, kada jie buvo sukurti. XIX a. pradžioje bažnyčios archyviniuose dokumentuose teigiama, kad vargonai buvo taisyti 1818 m., tačiau remiantis instrumento tyrimais tikėtina, kad tais metais, 1818-aisiais, vargonai ir buvo sukurti.
1820 m. inventoriuje minimi bažnyčioje buvę dažyti, paauksuoti, 9 balsų vargonai (veikiausiai į registrus įskaičiuoti ir varpeliai). 1842 m. minimas pozityvas su 8 registrais. Vargonų prospekto klasicistinė keturių langų kompozicija atkartoja vėlyvojo baroko tipo prospektus.

Projektą iš dalies remia

1 iš 29